Pažįstamasis su kauke

1 Skyrius 1d.

Nėra nieko kas būtų nepaaiškinama, nieko kas būtų nesuprantama, galiausiai nėra apskritai nieko. Galbūt mes visi gyvename kompiuteriniame žaidime ir mus kažkas valdo, galbūt esam tiesiog lėlės kažkieno pralinksminimui..na, tuo atvėju, mano lėlininkas šaiposi iš manęs.

Visada sakiau, kad džiaugiuosi savo gyvenimu ir visada taip sakysiu, kad esu laiminga, patenkinta tuo ką turiu. Aš ir esu, nes moku vertinti viską, kas pas mane pakliūna, viską, kas man nutinka ir tai ką jaučiu. Kiekvienas mažas skausmo grūdelis, kuris tiesiog sukruta krūtinėje, kiekvienas mažytis džiaugsmo lašas, ištriškęs kaip ašara, kiekviena sekundė pasisekimo ir nuostabos tiesiog pagyvina mano gyvenimą. Turbūt klausimas yra kaip taip įmanoma, kodėl aš džiaugiuosi ašaromis ir kodėl liūdesys man nieko nedaro, tačiau tai labai paprasta, aš tiesiog gyvenu.

Štai įsidedu ausines ir pasileidžiu vieną iš savo mėgstamiausių metalo dainų (skillet-hero), minu, savo nuvargusiomis kojomis, siaurą takelį, padengtą samanomis, mažomis šakelėmis ir vienuma. Bėgu į ritmą su muzika, kuo ji trankesnė tuo tankiau kvėpuoju, juk atrodo niekas negirdi, nereik atrodyti gražiai, pasitempusiai damai, užtenka ir surištų plaukų, bei berniukiškos išvaizdos. Tempas greitėja, galiausiai įsibėgau tiek kiek man patinka, nereik nei lėtint, nei kažkur skubėt, užtenka tiesiog atsipalaiduoti.

Stop.

Mano įprastą kelią užstoja nuvirtęs medis, visas apsamanojęs, storas, su supuvusia žieve. Viduryje kamieno matosi drėvė, turbūt anksčiau, tai buvo kažkieno namai, galbūt ten tupėjo kokia nors margaspalvė pelėda, o gal ruda voverytė, su pūsta uodega, saugojo ten savo riešutus?

Atrodo viskas gerai, bet tada kažkas tokio nutinka, kad visi, kurie gyveno laimingi, prarado tą laimę, todėl aš džiaugiuos, kad dažnai liūdžiu..tiesiog, jaučiuosi saugesnė, atrodo taip, lyg manęs niekas niekada negalėtų įžeisti, juk nėra dėl ko. Aš nenusivilčiau žmonėmis, nenusivilčiau aplinka ir galiausiai pati savimi, nes neturėjau nieko gero, aš džiaugiausi savo nesėkme ir dabar dar džiaugiuosi, kad tokia esu.

Kas nutiko tam gyvūnėliui gyvenusiam drėvėje? Kas nutiko jo šeimai, ar jis dėl kažko nuliūdo ir pabėgo, galbūt, kad nuvirto senasis medis ir jis prarado savo namus? Galbūt, kad drėvė buvo per maža, o galbūt, kad jis pats dar mažas.

Bandydama išsiaiškinti kas gyveno nuvirtusiame ąžuole, aš įkišau į drėvę ranką, bandžiau kažką apčiuopti ir paliečiau kai ką lygaus. Paviršius buvo labai švelnus, lygus ir be trūkumų, kol staigiai kišau kitą ranką ir kažkaip sugebėjau įsipjauti. Maža kraujo linija pasirodė ant mano piršto pagalvėlės, tokia ryški, raudona, tačiau man tai nesvarbu. Ištraukiau tai, kas slypėjo medžio viduje ir tai buvo tiesiog skiautė balto popieriaus lapo, tada ir prasidėjo šis žaidimas.

Lapelis mažas, vienas kampas atrodo sulankstytas, o kitas lyg būtų apdegintas. Skiautėje, kuri liko, buvo matyti keli žodžiai: Surask mane ir data: 2016-12-21. Tai šiandien, tai šiandienos data, to nelemto trečiadienio, dienos, kai nusprendžiau apversti savo gyvenimą.

Kaip man jį surasti, tą nepažįstamąjį, kuris tai parašė? Kaip surasti tą, kuris prašo pagalbos, o galbūt, kažkas tiesiog pokštauja?

Dar keistesnis klausimas, kaip popierėlis atsirado nuvirtusio medžio drėvėje? Kodėl būtent šiame medyje, kodėl būtent dabar?

Nepažįstamojo pozicija
Ne kiekvienas esantis čia, yra kažkur. Ne kiekvienas kažką žinantis gali mokyti kitus. Ne kiekvienas kažką matantis parodys kitiems. Ir svarbiausia, ne kiekvienas išmintingas apsimetu kvailu.