Skyscraper / Dangoraižis

¦2¦

-Fransi? Kas nutiko?- klausia vienas iš tarybos narių.

-Ten tikrai ne žmogus...

Po Fransio žodžio, visi - dešimt narių, vienu metu pribėgo prie lango.

Mačiau iš tolo vaizdą. Šlykštų vaizdą. „Žmogus” ėjęs buvusio pastato paviršiumi, nukritęs, persivėrė strypais krūtinės ląstą. Bet tai ne viskas. Nuo tos vietos, kur į jį buvo susmigę trys arba keturi pagaliai, jo kūno dalys atsiskyrė. Paliko vienoje dalyje tik jo galva, rankos ir dalis krūtinės. O kitoje kojos ir pilvas. Pirmoji jo dalis, su galva - šliaužė... rankomis pasistūmėdamas.

Akys netikėjo vaizdu, kuris įrodė neįmanomą dalyką. Širdis nežmoniškai trankėsi mano krūtinėje. Jutau netgi kaip mano smilkiniai tvinkčioja. Atsiklaupiau ant kelių ir ko nesusivėmiau. Užsidengiau rankomis burną ir stengiausi, kad niekas neišeitų iš jos. Apsidairiusi supratau, kad ne mane vieną suvimdė.

-Kas tai per būtybė?- pasigirdo vyriškas balsas.

Pabandžiau atsistoti ir dar kartą žvilgtelėti pro langą. Tikėjausi, kad jis bus miręs ir, kad ištiesų ten pusė žmogaus, kuris išsilaikė minutę, gyvas. Bet mano spėjimas nepasitvirtino. Nusisukau, kad ir vėl manęs nesuvimdytų.

-Kaip ir Fransis sakė, tai tikrai ne žmogus,- atsakiau,- bet aš manau, kad tai turi kokį nors paaiškinimą.

-O jeigu...- tyliai prabilo jaunėlis Maiklas,- o jeigu, tai,- parodė ranka pro langą į tą pusę gyvio,- tai ir yra priežastis, kodėl mes esame čia?

-Manau Tu teisus, Maiklai,- taria kancleris,- Bet bent jau nebereikės mums spręsti to galvosūkio, dėl šito padaro.

-Bet mes, dabar ir vėl nesame įsitikinę, kad išorė yra saugi ir joje negalime užsikrėsti,- pasakau ir pradedu krapštyti pirštus - nervingas įprotis.

-Grįškit kas prie pietų, o kasprie darbų,- garsiai įsakė kancleris Mino,- o aš būdėsiu čia ir stebėsiu šį padarą.

Visi atskirai porose, kalbėdamiesi, išėjo koridoriumi į liftus. Aš tuo tarpu dar kart žvilgtelėjau pro langą, kur pamačiau vis dar tą padarą besivoliojantį ant suniokotos žemės. Nusisukau. Žvilgtelėjau į Mino. Juodi, tamsūs plaukai sustyrę kyšojo į visas puses, tai atrodė gan patraukliai.

Linktelėjau jam ir pajudėjau taip pat koridoriumi. Lėtais žingsniais ėjau. Žiūrėjau į batus, į žemę, į kažką  mąstydama ir negalinti susikaupus nuspręsti apie esamą padėtį.

Pajutau švelniai padėtą ranką ant peties, kiek suvirpėjau išsigandusi, bet nurimau pamačiusi Fransį.

-Tau viskas gerai?- maloniai paklausia stebėtojas.

-Man tai viskas gerai. Bet rodos šitas padaras susipykęs su fizika ir biologija. Su realybe...- žiūrėdama į jo žalias, ryškiai tobulas akis, dėbtelėjau.

Fransis mielas vaikinas, sportišku kūnu ir tamsiais, šokoladinės spalvos plaukais.

-Na taip, tiesa.

-Tu neatrodai, labai nustebęs dėl šio įvykio.

Priėję liftą, man ranką pridėjus prie skanerio, durys atsidaro. Fransis praleidęs, įleidžia pirmą mane.

-Trisdešimt ketvirtas aukštas,- taria Fransis ir atsako į mano žodžius,- Aš ir tikėjausi kažko panašaus. Visą laiką ir spėjau, kad kažkas turi būti blogai. Labai blogai. Pamatęs šį kraupų vaizdą, kiek išsigandau, bet taip ir turėjo būti.

-Turėjo būti?- norėdama daugiau sužinoti, lepteliu.

-Juk neveltui, mes čia esame. Dėl kažkokios priežasties turėjome būti čia įkalinti.

-Taip...- pritariu.

Atsidarius lifto durims, mes įėjome į valgyklą. Apetitas vien dėl to vaizdo, pro langą, buvo dingęs. Visiškai, net nebesinorėjo valgyti. Norėjau, tik kuo greičiau išsinešdinti laukan iš šito pastato, susirasti tą dalyką, panašų į žmogų, ir išsiaiškinti, kas jam blogai, kas mums blogai ir kodėl mes čia įkalinti? Bet taip negali būti, nes mūsų pačių sukurtos savaitinės taisyklės, draudžia palikti šį dangoraižį.

-Alisa, nori galbūt kartu papietauti?- Fransis paklausia kol einame valgyklos šviesiu grindiniu.

-Galime, nepaisant to, kad mano apetitas dingęs,- tai turėjo nuskambėti smagiai, bet tas įvykis pakeitė mano intonaciją. Aš net nesugebėjau papokštauti, todėl tai nuskambėjo nekaip,- bet kavos išgersiu.

-Tuomet, puiku,- nusišypso Fransis.

Prieinu prie maisto banko ir paspaudžiu mygtuką „Kava” ir tuomet mygtuką „Latte”. Palaukus porą sekundžių, pasičiumpu iš aparato padėklą su kava. Atsisėdu prie artimiausio keturviečio staliuko ir laukiu Fransio.

Priešais mano akis, ištisa, šampaninės spalvos sienų ir grindų, didžiulė patalpa, kurioje gražiai sutalpinti stalų ir staliukų plokštės, kėdės, bei maisto bankai. Galbūt čia gražu ir patogu, bet man ramybės neduoda: mano vienintelis likęs atsiminimas, mikroschema kakle, visiška nusiaubtis už pastato ribų ir tas šliaužiantis, besivelkantis negyvėlis. Tie klausimai mane veda iš proto.

Jaučiuosi prastai... Net nežinau, kaip šį jausmą apibūdinti. Prislėgta? Pavargusi? Mano smegenys atrodo, kad būtų prispaustos sunkiu daiktu, lyg jei nors vienas gramas prisidės prie to svorio, mano smegenys sprogs. Galva sprogs. Neišlaikysiu. Tai per daug sudėtinga. Nežinau kas vyksta. Nežinau ką visi šie žmonės daro čia.

Nežinau ką veikiu čia aš.
____

Sveiki, tikiuosi patiko ši dalis? Labai Jums ačiū už palaikančius ir gražius komentarus ❤

Turbūt Jums kyla klausimai. Kas ta laikrodžio švytuoklė arba kas yra stalo plokštės bei maisto bankai? Bet tai yra mano fantazijų vaisiai, aš nelabai jų galiu apibūdinti, bet tiesiog manau, kad Jūs galite įsivaizduoti juos savaip. Nes beabejo, aš aprašau ateitį :D

Dar kart, ačiū Jums! Ačiū, kad skaitot! ❤😘