Please, I need that

2.3K 158 0
                                    

BRAD POV.

- Ji dar neatsikėlė?- į kambarį įėjo Tristan su kavos puodeliais, kuriuos prižadėjo atnešt. Papurčiau galvą ir atsidusau. Jis man ištiesė puodelį ir aš paleidau Amandos ranką paimdamas puodelį.

Amanda jau guli ligoninėje dvi dienas. Gydytojas sakė jai trumpa koma ir kai ji atsikels reikės padaryt tyrimus, kad sužinot dėl ko ji apalpo.

Visi susirinkę palatoje ir laukia. Nė vienas nejuda namo. James, Connor ir Natalie sako, kad jie jos draugai ir negali palikt. Tristan nes brolis aišku, o aš nes jis vaikinas ir tikrai nesiruošiu jos palikt. Taip pat čia yra mano mama bei Amandos ir Tristan tėtis kas yra labai keista. Mano mama sakė,kad ji ją pažysta nuo vaikystės ir ji jai kaip dukra, todėl niekur nes. Aišku yra labai keista nes jeigu ji jaučiasi jai kaip mama, kurios ji senai neturi, tai aš būčiau jos įbrolis. Bet taip nėra ačiū dievui.

***

Jau praėjo keturios dienos. Kiekvienas iš mūsų nuvažiuodavo namo, susitvarkydavo ir vėl atvažiuodavo, bet palatoi likdavo visą laiką du arba trys žmonės. Aš norėjau visą laiką likt, bet mama privertė važiuot nusipraust ir persirengt, todėl teko Amanda palikt su Connor, James ir Tristan, kurie jau buvo neseniai grįžę. Jos tėtis darbe. Vėl. Aš kartais galvoju ar jam išvis rūpi jo vaikai.

Kai grįžom su mama ir Natalie atgal į ligoninę. Palatoi nieko neradom. Pradėjau panikuot, kai iš niekur nieko už manęs atsirado Connor su raudonomis akimis nuo verkimo ir ant skruostų su naujomis ašaromis. Nejučiomis pats pradėjom verkt, nors nežinau kas atsitiko,bet tikrai nieko gero.

- Ji.. jai blogai, ją nuvežė į intensyvios priežiūros palatą ir neleidžia įeiti,- sukūkčiojo Connor ir nuvedė mus prie palatos durų. Ten James su Tristan sėdėjo ant žemės irgi verkdami. Mano mama su Natalie irgi jau liejo ašaras.

- Kas jai atsitiko?- paklausiau.

- Ji pradėjo dusti,- pasakė Tristan ir jos balsas sutrukinėjo.

***

Visi staigiai atsistojo ir nusivalė ašaras kai daktaras išėjo iš jos palatos.

- Daktare, kaip jai?- pati pirma paklausė mano mama.

- Jai jau geriau, bet vis dar nežinom kas jai. Reikia laukt kol ji atsikels, kad sužinot. Galit aplankyt, bet po vieną,- pasakė ir nuėjo.

Visi atsisuko į mane taip sakydami, kad eičiau. Papurčiau galvą visus nustebindamas.

- Manau,kad Tristan turėtų eit pirmas, aš galiu po jo,- pasakiau ir Tristan man nusišypsojo liūdna, bet padėkojančia šypsena.

Kai jis grįžo aš greit nulėkiau į palatą ir atsisėdau šalia jos. Paėmiau Amandos ranką į savo ir spustelėjau.

- Kaip aš tavęs pasiilgau,- sumurmėjau. - Prabusk, prašau. Atsimerk ir pasakyk labas. Išvadink mane idiotu ir dar visaip. Noriu vėl matyti kaip tu vartai savo akis. Kaip tu darai nesamones. Šneki kartais per garsiai. Verki kai žiūri romantinius filmus, šokinėji iš baimės kai žiūri siaubo. Prašau man to reikia,- mano skruostu nusirito dar viena ašara.

Staiga pajaučiau kaip ji spustelėjo mano ranką ir jos akių vokai pradeda judėt. Greit pradėjau spaudinėt mygtuką kuris kviečia gydytojus. Netrukus į palatą įlėkė gydytojai ir mane išvarė, pranešdami,kad tuoj galėsiu ateiti.

Visi į mane žiūrėjo su susirūpinusiais žvilgsniais kol aš išsišiepiau ir sušnabžėjau.

- Ji bunda.

[ Best Friend's Brother ] B.S.Where stories live. Discover now