I skyrius

786 39 3
                                        

Kodėl žmones sako kad nera butybiu kai aš jau esu viena iš ju mačiusi? ,, Kai man buvo 10 metų, mes su draugais žaidem slepyniu netoli namų vakare. Aš buvau pasislepusi už medžio netoli miško. Berniukas vardu Kajus beveik buvo surades visus, bet ne buvo rades Emilijos ir manes. Ji buvo pasislepusi už mano namu tvoros, bet ir ja jau greit rado. Likau tik aš. Tuo momentu aš už saves išgyrdau lyg tais, kad kažkas ten vaikšto arba bėga. Aš atsisukau ir pamačiau kad prieš mane stovi didelis vilkas, norejau klykti, bet kažkas man ne leido to padaryti. Aš stovejau ir žiūrejau į vilką bijojau net pajudeti į kokią nors puse. Jis stovejo ir žiūrėjo į manę savo dideliom rudom akim, kurios tik ir ieškojo ka sudraskyt į skutelius.Bet žiūredamas į manę jo pyktis lig ir išnyko. Mano baime išnyko tuomet kaip ir jo pyktis. Nežinau, bet aš ji gyrdejau ir supratau " Nebijok Alex aš taves ne nuskriausiu patikek manim,"

-Kaip tu kalbi jeigu ne judini burnos? - buvau įsižiūrejusi ką jis toliau darys.
"Atleisk turiu eit, dar pasimatysim Alex,iki." Pabegdamas pasake šiuos žodžius, o aš spejau jam tepasakyti ,, Ate vilke."

Vilko PaslaptysWhere stories live. Discover now