Laiko siena (Nebaigta)

I.

2067 metais žmonės tapo daug labiau pažengę technologijų srityje Jie išmoko valdyti laiką. Seltai - taip vadinami žmonės, galintys nusikelti į praeitį. Džiutai gali pažvelgti į ateitį. Žmogaus gebėjimą nustato kraujo grupė ir jo minčių polinkis. Pesimistai dažniausiai yra seltai, o optimistai - džiutai. Būna gyventojų ir be jokių ypatybių. Tačiau dar niekad nebuvo žmogaus, turinčio abu gebėjimus. Iki tos dienos, kai gimiau aš.

←→←→←→←→←→←→←→←→←→←→←→←→

- Veil! Ei, Veil!
O ne. Tik neatsisuk.

- Veil! Gražiai šiandien atrodai, - sušnibždėjo ar labiau sušnypštė. - Tau tinka šūdų spalvos plaukai. Ne per dažnai keiti spalvą kaip savo amžiuje?

Gale nuaidėjo žvengimas. Jaučiau, kaip jis pasilenkęs prie manęs kvėpuoja į nugarą. Taip norėjosi atsisukti ir taip tvoti tam mulkiui į veidą, kad daugiau nesiartintų prie manęs per 10 metrų, tačiau raudonai blykčiojanti kamera, vardu ponia 102, stebėjo kiekvieną judesį klasėje.

Jokio smurto, būtina atlikti visas užduotis ir neišeiti iš klasės nenuskambėjus skambučiui - tokios trys pagrindinės mūsų mokyklos taisyklės. Jei ko nors nesupranti, gali paspausti raudoną mygtuką, priklijuotą prie suolo ir ponia 102 prabyla. Štai tokia mūsų mokykla. Nuobodžiausia visoje galaktikoje.

Iš apmąstymų mane pažadino skambučio kvykimas.

Dundanti minia puolė pro duris. Kaip dažniausiai, išėjau paskutinė. Nepripažįstu beatodairiško skubėjimo namo. Man visvien nėra kur skubėti. Namuose manęs laukia tik amžinai nepatenkinta mama ir kompiuteristas brolis, kuris baigęs šeštą klasę prisėdo prie kompiuterio ir dabar atrodo taip, lyg nuo to laiko dar nebūtų nuo jo atsitraukęs.

Nieko nuostabaus - dabar daugelis pasinėrę į virtualųjį pasaulį visu kūnu, tiesiogine prasme. Kompiuteriniai žaidimai, leidžiantys persikelti ir gyventi kitame pasaulyje, jau tapo kasdienybe ir prieinamu pirkiniu visiems paprastiems žmonėms.

Tačiau įdomiausias dalykas, ką išrado mokslininkai paskutinius 20 metų - tai keliavimas laiku. Tas, kas kažkada buvo neįmanoma ir nerealu, dabar tapo tikrove.

Pagal laikavimo (taip mano amžiaus žmonės pavadino keliavimą laiku) įgūdžius žmonės priskiriami prie džiutų arba seltų. Seltai - žmonės, galintys nusikelti į praeitį, o džiutai - galintys pažvelgti į ateitį. Egzistuoja žmonių ir neturinčių tokių gebėjimų, pavyzdžiui, mano brolis. Jam jau vaikystėje ištyrus kraują buvo 99 % tikimybe nustatyta, kad jis neturės talento keliauti laiku. Galbūt todėl jis ir nusprendė savo likusį gyvenimą praleisti vienas su savo kompiuteriu. Dažnai man pasidaro jo gaila - neturintys jokio gebėjimo dažniausiai taip ir lieka būna atstumti nuo visuomenės.

Paklausite, o kaipgi aš? Mano atvejis dar įdomesnis. Kai man padarė kraujo tyrimą, nustatė, kad aš 51 % seltė. Tačiau šis tyrimas gebėjimo tiksliai nustatyti negali. O visų įdomiausia tai, kad viskas paaiškės jau rytoj, per mokykos baigimo ceremoniją. Tada visi sužinos savo rezultatus ir gaus specialias apyrankes, kurios leis persikelti kad ir į Senovės Egiptą.

Negaliu pasakyti, kad labai jaudinuosi (nors tai turbūt svarbiausias įvykis gyvenime), tačiau kad nekantrauju, tai jau tikrai. Jau ilgai svarstau, kuo labiau norėčiau būti - džiute ar selte. Aplankyti viduramžių miestą atrodo taip pat nepakartojama, kaip ir pažvelgti į pasaulį po 100 metų.

Žinoma, kaip visada galvoju apie tai, apie ką nereikia. Dabar labiau reikėtų galvoti, kokią suknelę apsivilksiu.

Štai šitokios mintys mane aplankė einančią keliu namo. Dažnai kur nors užsigalvoju ir ką nors pražiopsau. Šįkart net nepastebėjau kaip prie manęs pririedėjo pilkas mamos
,,trantalas", gal kokių 2030 metų gamybos.

- Greičiau, sėsk, - šūktelėjo ji atidarydama dureles. - Pavėluosime, tuojau uždarys parduotuvę, - sumurmėjo.

Įsėdau į automobilį ir pažvelgiau į laikrodį. Dar 20 minučių. Ne be reikalo ji 98 % seltė.

- Net jei pavėluosime galėsi nusikelti keletą minučių į praeitį ir nupirkti man tą suknelę, - pasakiau sarkastiškai. Rimtai, ji dėl tos suknelės jaudinasi labiau nei aš pati.

- Pff, - susijuokė ji ir įjungusi muziką paspaudė gazą taip, kad aš net prisiplojau prie sėdynės.

Beje, pamiršau pasakyti vieną svarbiausių dalykų apie laikavimą - jokiam keliautojui neįmanoma nusikelti į laiką, kuriame pats egzistuoja, pavyzdžiui, sugrįžti į savo vaikystę ar patekti į savo mirties dieną. O nusikėlus į kitą laikmetį pakeisti ką nors taip pat neįmanoma ir esi niekam nematomas. Todėl nepaprastai pavojinga atsidurti kare - ten visai netikėtai gali būti pervertas ieties ar kulkos, o tavo nematomas kūnas amžinai gulės toje pačioje vietoje. Bent jau man tokias istorijas pasakodavo mama, galbūt norėdama mane įbauginti.

Pririedėjome prie įvairiaspalvėmis lemputėmis dekoruotos parduotuvės, su šokinėjančiu užrašu ,,Joana's fashion". Taip, dabar anglų kalba valdo pasaulį. Net aš pasikeičiau vardą, nes dabar tai padaryti lengviau nei bet kada. Gali turėti net keletą vardų, slapyvardžių, kai kurie mano klasės draugai dokumentuose užsivadinę net skaičių deriniais, gyvūnų pavadinimais. Tad ir aš pagalvojau - o kodėl ne? Labai jau norėjau atsikratyti savo šlykštaus vaikystės vardo Saulė. Tiesiog nekenčiau jo. Todėl dabar aš iš Saulės Veiliukaitytės tapau Betani Veil.

Kol mama cypavo apžiūrinėdama trumpą juodą suknelę, bandydama įrodyti, kokia ji nuostabi, mano akys krypo į vitrinoje pastatytą ilgą mėlyną suknelę. Jos iškirptė ėjo iki pat bambos, kartu rangėsi dailūs suvarstymai. Nuo viršutinio kairiojo peties iki pat apačios tęsėsi sidabrinė pynė, o apačią juosė įvairių dydžių mėlynos ir sidabrinės plunksnos. Tobula suknelė baigiamąjam vakarui. Mama man jos nė už ką nepirktų. Ji labai įsijautusi bandė nusiderėti už tą juodą suknelę.

- Mam, o kaip tau šita? - parodžiau į mėlynąją. Žinau, kad nesuveiks, bet pabandyti verta.

- Kas čia per drabužis?? Ne, ne, ne, per baigamąją šventę mano dukra neatrodys kaip papūga.

- Mama! Visi tokias nešioja, spalvotos plunksnos dabar madoje.

Pardavėja, žinoma, puolė taip įrodinėti, kad ši suknelė nuostabi.

Mama atsiduso.
- Na, o kiek kainuoja?

Išgirdusi kainą, nusisuko ir tarė:
- Tikrai ne.

- Mama, bet čia pati nuostabiausia suknelė, o rytoj man tokia svarbi diena. Labai prašau! Aš daugiau nebeprašysiu tavęs naujos skraidlentės, tik nupirk man šią suknelę...

Ir spėkit ką - iš parduotuvės išėjome su mėlyna suknele. Dėka mano ypatingų gebėjimų įtikinėti, naivių pažadų būtinai tapti selte ir neprisigerti iki žemės graibymo, ji sutiko. Žinau, kad ji priekaištaus ir aiškins man iki gyvenimo galo, bet taip pat žinau, kad visada liksiu jos mažoji dukrelė.

Atgal važiavau apsikabinusi suknelę - panirusi aksominiame audinyje ir plunksnų sukūryje, visas automobilis kvepėjo naujumu.

Grįžusi pasijaučiau tokia pavargusi, todėl prisileidau pilną vandens vonią. Į vandenį įkračiau rausvų miltelių ir iš vonios pradėjo kilti dideli vaivorykštiniai burbulai, pasklido švelnus burbulinės gumos kvapas.

Vonioje išgulėjau beveik 2 valandas. Tačiau, priešingai, tai manęs visai neatpalaidavo, tik privertė dar labiau sunerimti. Pirmą kartą mane aplankė keista baimė. Tai buvo tikra baimė, o ne paprastas nerimas. Ji neleido ilgai užmigti, neleido nutilti nerimastingoms mintims apie rytojų. Taip ir išmiegojau atmerktomis akimis.