Pažadėk

1 skyrius

Po ketverių metų. Kalifornija.

-Kiek dar turėsiu tavęs laukti?!-pasigirdo balsas iš apačios.

-Jau leidžiuosi!-šūktelėjau atgal.

Pagriebiau nuo stalo žalsvą piniginę ir įsimetusi ją į rankinę, išėjau, už savęs užtrenkdama duris. Nušokavau laiptais žemyn. Vis dar nepripratau prie girgždesio.

Ebė metė man piktą žvilgsnį ir apsisukusi ant kulnų, dingo už durų. Nusekiau jai iš paskos. Žinau, kad ji nemėgsta, kai vėluoju, bet dievinu papildomas kelias minutes lovoje.

Mums išėjus, pirmasis dalykas, kurį pajaučiau buvo kaitinantys saulės spinduliai. Nors čia gyvenu jau antrus metus, vis dar nepripratau prie daugelio dalykų. Oro, žmonių, netgi eismo. Užsidėjau akinius nuo saulės ir nusišypsojau pati sau. Įlipome į Ebės automobilį ir iš karto įjungiau kondicionierių. Deja, iki mano automobilio dar teks nemažai palaukti. Vairavimo mokytojas Noelis nenoriai eina į mano vairavimo egzaminus. Tačiau jeigu man tektų išrašyti sau teises, jokiu būdu neimčiau į rankas rašiklio. Bet, ei, aš juk stengiuosi.

Važiuodamos iki universiteto kalbėjome apie niekus.

-Ak, kaip norėčiau išsikraustyti iš to supelijusio buto,-svajingai prakalbo Ebė.

-Aha, tik pirmiau susimokėk nuomą už praeitus mėnesius,-nusijuokiau.

-Ech, tu viską gadini. Kodėl tu tokia pesimistiška?

-Aš ne pesimistė, aš realistė.

Ji atsiduso ir nusisuko į kelią.

-Po galais, ar žmonės Kalifornijoje moka normaliai vairuoti?!-smarkiai įspaudė signalą, kai kažkoks senis įlindo priešais mus.

Kamštyje prastovėjome apie penkiolika minučių, tada Ebė nusprendė, kad neištvers dienos be kavos, todėl ji sustojo prie mažos kavinukės su kosminėmis kainomis už puodelį kavos. Tokiu metu žmonių čia knibždėte knibžda, bet jai būtinai reikėjo kavos už penkis dolerius.

-Paskubėk. Per tave mes pavėluosim,-pavarčiau akis.

-Netrukdyk,-pamojo pirštu.

Ji buvo susikoncentravusi ties meniu ir jau tris minutes rinkosi pyragėlį.

-Niekaip neapsisprendžiu. Citrininis ar šokoladinis?-atsisuko į mane.

-Aš rekomenduočiau šokoladinį,-pasigirdo balsas iš už prekystalio.

Abi pakėlėme akis ir pamatėm aukštą, įdegusį, rudaplaukį vaikiną.

-Tada paimsiu šokoladinį,-Ebė koketiškai pasakė ir pasirėmė į prekystalį.

Vaikinukas mirktelėjo ir netrukus dingo. Ei... aš irgi norėjau pyragaičio. Nepykstu, kad jai tenka visas vaikinų dėmesys. Bet nenuvertinu savęs, jeigu elgčiausi, kaip ji, manau mane irgi pastebėtų. Bet aš neturiu tiek drąsos. Kita vertus, man to ir nereikia. Bet pyragėlio vistiek norėjau.

Pasiėmusios savo kavas grįžome į automobilį. Dar vienas kamštis tačiau universitetas netoli, todėl užtrukome tik dešimt minučių. Ir netrukus stovėjome prie paradinių durų.

-Man reikia į biblioteką. Susitiksime paskaitoj,-pasakė Ebė ir apsisukusi patraukė seno pastato link. Atsidusau ir žengiau į vidų.

Lyginant pastato išorę, vidus buvo gana modernus. Pati pastato struktūra nebuvo labai sudėtinga, tačiau puikiai įgyvendinta, palyginus su to meto galimybėmis, kai universitetas buvo pastatytas. Viduje sienos baltos, grindys išklotos juodomis plytelėmis. Daugybė lempų apšvietė kiekvieną kampelį. Puikus kontrastas. Klasėse gausu technikos. Beveik per kiekvieną paskaitą gauname kompiuterius, valgykloje pilna užkandžių aparatų.