As she walked (h.s)

Antra dalis

Liusi POV

Rytas, kaip ir kiekviena diena, praslenka žaibišku greičiu. Atrodo dar tik preš minutę sapnavau įdomiausią savo fantazijos padarinį - sapną, o jau kitą minutę, aš stoviu prie Liam stalo. Mes rėkiam, ginčyjamės, tarsi tai kažką pakeistų. Juk žinau, kad teisus lieka visada tik jis.

-Aš aiškiai pasakiau, kad tu liksi čia! Mano žodis čia liks paskutinis, Liusi!- Liam veidas jau paraudęs, akys pilnos užsispyrimo, noro pasiekti savo tikslo.

-Kaip tu man gali nurodinėti, po to ką aš padariau per šiuos paskutinius metus?!- garsiai sušunku aš, prisimindama visas savo paskutines kovas ir pergales jose.

-Tai tik dėl tavo pačios saugumo! Jei man nepaklusi, teks imtis rimtesnių priemonių, bet tu tikrai liksi čia!- jis pakelia antakį, lik kviestų mane į kovą, lik mane erzintų.

Tačiau aš jam atsakau grėsmingu žvilgniu, tvirčiau įsispiriu kojomis į žemę ir tarsi akmuo net nesiruošiu pajudėti.

Tačiau mano akis užkliudo greitas, vos pastebimas Liam pirštų judesys, kai jis užčiuopia raudoną mygtuką, esantį po stalu ir jį paspaudžia. Puikiai suprantu, ką tai reiškia, kai į kambarį, vos po sekundės įbėga apsauginiai.

Pro akis viskas prabėga greitai: kaip Liam linkteli ir prie šono priėjęs vyras man su kažkuo aštriu įduria į kaklą.

Tik tuomet, kai jau krentu, suprantu, kad tai buvo švirkštas, tikriausiai prileistas migdomųjų.

Kaip ir maniau - visada teisus lieka tik Liam.

*po kažkiek laiko*

Šviesa.

Ji apakina akis, kai bandau atsimerkti.

Po truputi pradedu mirksėti, kol apsiprantu su akinančia šviesa. Na gal ji ir neakina, bet...

Staiga mano ausis pasiekia keisti garsai: žmonių klyksmai, kuždesiai, ūžimas, bildėjimas ir žingsniai. Viskas susilieję į vieną.

Net pati to nepajaučiu, kai staiga kojos mane pradeda nešti pro duris, link sklindačių garsų.

Pravėrus duris visur matos tik chaosas: verksmai, kraujas, žmonės, gipsai, pleistrai, vanduo, plaunantis žaizdas...

Tačiau vienas žmogus išsiskiria iš minios, tai mano draugas Rėjus. Jis panašaus amžiaus kaip aš. Vienas iš geriausių ir patikimiausių mano draugų.

Jo akys liūdnos ir aš jau įsivaizduoju, kad geros žinios iš jo gali nelaukti. Širdyje kažkas tarsi sutvinksi, skausmas pereina per krūtinę. Išssipildo tai, dėl ko atrodo, reikia graužti tik save...

-Liusi, man labai gaila, bet... Liam... jis nebegrįžo.- iš karto jis mane apkabina ir aš prispaudus prie jo stiprios krūtinės savo galvą, išleidžiu atodūsį, po kurio ašaros ištrykšta iš mano akių.

Ir nutinka tai, ko aš nedariau jau daug metų - pravirkstu.

Graužiu save, kad reikėjo nepasiduot, keliaut kartu ir galbūt jis būtų gyvas.

Gal būtume grįžę abu.

Tačiau man neleidžiama net pailsėt, apverkti savo vienintelio brolio, kai Rėjaus žodžiai man suspaudžia širdį vėl:

-Turi žinoti dar vieną svarbų dalyką... Tu nuo šiol esi vadė.- jo akys sutinka manąsias,- ir tavęs laukia daug darbo, nes mum reikia bendrininkų, skubiai. Nebeesame tokie stiprūs kaip anksčiau. Tu - vienintelė mūsų likusi viltis, Liusi.

Ir toliau - viskas tarsi rūkas.