Tobulėjame rašydami

Trečioji užduotis

@rasytoju-Lyga

Trečioji užduotis - vietovės atskleidimas.

Antrame aukšte turėjo būti jo miegamasis. Atsargiai, prisilaikydamas turėklų, pradėjo kilti. Kiekvienas medinis laiptas girgždėjo, tarsi aimanavo prašydamas nuimti savo svorį nuo jo. Galvoje iškart iškilo prisiminimas, kaip jis slėpdavosi po antklode ir ištempęs ausis klausydavosi ar niekas neateina. Prie miegamojo durų sustojo, ranka sustingo prie apvalios rankenos. Kūnas drebėjo lyg epušės lapas per audrą. Negalėjo paaiškinti kodėl taip buvo. Durys sugirgždėjo ir prasivėrė tik truputį. Iš mažo tarpelio pasklido uždusęs kvapas, nes šio kambario nevėdino jau gerus dešimt ar daugiau metų. Jis jau nebežinojo ar norėjo eiti į vidų. Sukaupęs drąsą stumtelėjo duris stipriau, bet šios nepasidavė, tarsi nenorėjo įleisti į vidų. Teko stuktelėti su petimi, kad šios pasiduotų.

Viduje niekas nepasikeitė, išskyrus atsiradusius voratinklius. Atsargiai, tarsi bijodamas, kad ranka gali likti spąstuose, nuvalė jį ir iškart bjaurėdamasis nukratė nuo rankos. Mažas labai bijojo jų, nes galvojo, kad voras pagaus jį kaip musę ir iščiulps visą kraują palikdamas jį kaip išdžiūvusią mumiją. Net užaugus šie padarai netapo mielesni.

Štai ir lova, kurioje jis praleido daug bemiegių naktų. Kad nors kiek taptų šviesiau pradarė langą. Papūtus vėjeliui pakilo dulkių sluoksnis ir žmogus pradėjo čiaudėti. Užsidengė nosį ir nusivalė ištryškusias ašaras. Švelniai perbraukė per patalą ir per vidurį sustojo. Ten buvo įdubimas. Labai trumpai veide pasirodė šypsena, prisiminus kaip jis ten atsidūrė. Tai buvo pirmas kartas su mergina ir jie truputį persistengė. Ji buvo viršuje, kai lova neatlaikė svorio ir jo subinė prasmego. Kiek tada buvo gėdos ir juoko! Net praėjus tiek metų žmona primindavo apie šį nuotykį.

Priešais langą stovėjo rašomasis stalas su dviem stalčiais. Atidarė vieną iš jų ir vėl nusišypsojo. Ten gulėjo mokyklos sąsiuviniai ir meilės rašteliai. Atsargiai, tarsi būtų porcelianiniai arba galėjo virsti dulkėmis, susidėjo į atsineštą segtuvą. Kambaryje vis dar stovėjo spinta, nors vietomis buvo sutrūnijusi ir dėl to šiek tiek pakrypusi ant šono. Kiek baimės ji kėlė tada! Visada atrodė, kad ten galėjo slėptis pabaisa. Dabar ši mintis kėlė tik šypseną. Atvėrė duris ir po visą namą pasklido baimės iškreiptas klyksmas.