Viskas

𝐕𝐢𝐬𝐤𝐚𝐬

    „Viskas" – toks dviprasmiškas žodis, kurio reikšmės kone prieštarauja viena kitai. Viskas – tai, kas sudaro mane ir mano gyvenimą – vienas didelis kažkas, ko neįstengčiau apibūdinti keliais sakiniais. Tikriausiai neužtektų ir vienos pastraipos. Būtų maža ir žodžių, net ir visomis įmanomomis pasaulio kalbomis. Neužtektų nieko apibūdinti viską.

    Tačiau kitą „viskas" reikšmę apibūdinti taip paprasta, kaip nepaprasta pirmąją. Viskas – to, kas siejo du žmones, pabaiga. Ši reikšmė yra mažų mažiausiai skaudinanti bei žlugdanti, o ypač... Ypač jeigu kadaise jau esi girdėjęs mylimo žmogaus lūpų tariamą „viskas".

    – Man jau visko gana, Lėja. Viskas, – pasako Tomas, atsisėsdamas ant lovos krašto. Jis pasuka veidą link manęs, gulinčios lovos kamputyje bei paslėpusios nuogą kūną po balta antklode. Vyro akys atrodo liūdnos, o iki tol buvę žavūs pilki atspalviai jau senokai tapę niūriais lietaus debesimis.

    – Tu tikriausiai juokauji, – sušnabždu, labiau įsisupdama į antklodę, nes kūną tarsi smulkios, tačiau velniškai aštrios adatėlės ima badyti nemalonus šaltis. Tikriausiai dėl šaltesnių už atšiauriausią šaltį Tomo žodžių. Ir žinant, kad prieš keliolika minučių dalinomės vienas kito šiluma, o apie tarp mūsų įsiterpusį storą ledą nebuvo nė minties. – Mes ką tik... O tu...

    – Atsiprašau, – atsako jis ir paima mano pamėlusią, lyg žemėlapis tamsių kraujagyslių išvagotą ranką. Tomo šiltas delnas maloniai apglebia odą bei ją šildo. – Turbūt manai, jog pasinaudojau tavimi, bet...

    – Būtent taip ir padarei, – pašaipiai atšaunu, jausdama drebantį balsą ir artėjančius ašarų kalnus, kurie, rodos, prilygs net pačiam Everestui ar Himalajams. Nenoriu būti silpna. Tik ne šįkart. Kurį laiką buvusi silpna, menka mergaitė, dabar privalau bent kartą parodyti jam, kad galiu būti ir stipri. Kad esu stipri. Kad anksčiau tik vertinau galimybę būti silpnai šalia to, kuris mane gynė, guodė ir drąsino.

    – Aš tik norėjau įsitikinti, – sumurma vyras. Jo nykštys atsargiai glosto mano ranką, esančią jo delne. Viduje grūmiasi dvi mano versijos – įskaudinta bei karštai mylinti. Noriu ištraukti savo ranką iš jo, bet taip pat noriu ir jausti jo šilumą, užliejančią pašėlusiai plakančią širdį.

    – Įsitikinti? – susiraukiu. Nesuprantu Tomo, jis tarsi kalba užuomenomis, o galbūt tik stengiasi manęs dar labiau neįskaudinti, galbūt apgalvoja kiekvieną savo žodį, jog šis nebūtų suprastas visai kitaip? Tačiau kaip kitaip galiu suprasti jo sakomus žodžius, kai vietos interpretacijoms juose nėra? Kai viskas aiškiau nei aišku?

    – Taip, įsitikinti, – atsidūsta jis, lyg pats nenorėdamas patikėti savo šiuo poelgiu. – Ar vis dar myliu tave.

    – Tomai, – skausmingu ir trūkčiojančiu balsu ištariu, bandydama atmesti šią kvailą mintį. Tomas, šis Tomas... Ar tikrai jis... – Aš maniau, kad tai...

    – Atsiprašau, Lėja, – gergždintis vyro balsas praskrieja pro galvą tarsi kulka. Jo žvilgsnis tik dar labiau apniūksta. – Atleisk. Prašau. Žinau, kad pasielgiau kaip kiaulė. Ne, aš ir esu kiaulė... Joks vyras nebūtų taip pasielgęs... Bet aš pasielgiau. Atsiprašau dėl visko.

    – Tu tikriausiai nerimtai, – nervingai nusijuokiu ir galiausiai atrandu savy jėgų bei noro atstumti Tomą ir atsitverti nuo jo stora, tačiau abejotinai tvirta siena. – Juk ne?

    – Visiškai rimtai, Lėja, – papurto galvą, nors manyje vis dar rusena silpna, maža viltis, kad tai – tik nevykęs Tomo pokštas, tačiau rimtas ir apniukęs žvilgsnis sako ką kitą – mums nutiko viskas. Dešimties metų santykiai paleidžiami vėjais su apgailėtinu žodeliu „viskas". – Atsiprašau. Turėjau pasakyti kitokiomis aplinkybėmis.