Mano širdis šūktelėjo, kai palikai mane prie laužo, bet tamsa negali užgožti tavo pažadų liepsnos. Lauksiu tavo ženklų.
Sėdėjau prie laužo šviesos. Taip stipriai švietė, taip akino, rodos patį mačiau stovintį prieš mane. Išduota sėdėjau ant žalios Bulzibaro žolės ir žiūrėjau į ten, aukštai, pro mane praskrendantį kūną. Nenoriu skųstis, bet Ignas bent puoduką galėjo palikti. Ką aš galvojau? Kam man vyro, geriančio kavą iš rieškučių?
Vis dėlto traukinio nesulaukiau. Bjaurūs tie geležinkininkai. Tikiuosi pamirš jį. Kur nors ant bėgių stovintį paliks.
Praėjo aušra.
"Nėra nei vieno vienodo saulėtekio arba saulėlydžio." - Carlos Santana, Meksikos ir JAV muzikantas ir gitaristas. Taip, tikrai. Šis saulėtekis man toli gražu ne toks kaip kiti.
Migla. Bėgu pro tankiausius krūmynus, palieku ant šakų marškinių skiautes. Ant jų tipena skruzdės. Kad ir kaip toli bėgčiau, balsai manęs nepalieka. Jie laksto, maišosi, nesutaria tarpusavy. Pagaliau mane sustabdo.
"Bėgsim, broliai, po ąžuolu!"
Balsai išsilaksto ir apsupa medį. Ąžuolą. Vienas, antakį pakėlęs antakį vaikas, atsuko galvą į mane, pažvelgė ir neatitraukė žvilgsnio. Akimirkai man pasirodė, kad miškas prarado gyvybę, o į jo akis susitraukė visa žaluma. Nieko nesakęs, jis nusisuko ir pasilenkė prie kito, mėlynakio berniuko. Jo akis slėpė tankūs rudi plaukai. Jis verkė. Klupėdamas jis šluostėsi savo sudrėkusius skruostus. "Susiimk." Keista, neatsitraukiau. Ąžuolą apjuosė migla, pamažu ir juokas, ir verksmas praėjo.
Sapnas ar ne sapnas?
Visgi vakar sėdėjau teismo salėje.
