13 Nuovada (BAIGTA)

Prologas

Sakoma jog patyrus traumą smegenys bando apsaugoti nuo siaubingų prisiminimų iškreipdamos vaizdus arba visiškai leisdamos pamiršti. Mano atveju tai neveikė. Mačiau sienoje trylika įtrūkimų. Daugybę voratinklių kampuose ir pelėsį palei žemę. Netvirta sena kėdė ant kurios sėdėjau ir spaudžiau savo mažus pirštukus į kumštį. Mano geltona suknelė kuri jau buvo sutepta purvu nemaloniai kvepėjo pigiomis cigaretėmis ir prakaitu.

Penkiolika valandų ir dvidešimt penkios minutės. Tiek laiko buvau čia, įkalinta šiame kambaryje kol mano tėvai bandė sumokėti išpirką. Šešiasdešimt du milijonai eurų. Tiek jie užsiprašė už mane. Mikeila Monro, milijardieriaus dukra kuri buvo pagrobta žaidžiant parke su aukle.

- Paleisk ją, gavom pinigus, - ištarė vyras kuris stengėsi neparodyti man savo veido. Jis visada buvo užsidėjęs kepurę, o ant veido juodą skarelę. Tačiau ant jo kairės rankos buvo gana didelis randas. Jo viena koja buvo luoša, nors jis ir stengėsi to neparodyti. Net ir po kepure galėjau matyti išlindusius šviesius plaukus. Jam turėjo būti ne daugiau kaip trisdešimt penki metai. – Karlai, jeigu jos nepaleisim, mus sumedžios.

- Tavo pinigai maiše, - tarstelėjo vyras nenuleisdamas nuo manęs akių. – Aš dar nebaigiau su ja.

- Ji vaikas, tu prakeiktas niekše, palik ją ir bėgam kol per tavo kvailumą mūsų nesugavo, - sušnypštė jis pastverdamas kuprinę su pinigais.

- Mika, nori pažaisti? Tai bus mūsų maža paslaptis, o paslaptis reikia saugoti. – sušnabždėjo jis palinkdamas virš manęs.

- Neleisiu tau jos paliesti, nesveikas seni, - šviesiaplaukis pastvėrė jį už marškinių ir atitraukė nuo manęs. – Tu nesveikas, - sušnypštė jam į veidą, tačiau po akimirkos jo kūnas sustingo.

Nuaidėjo šūvis ir aš suskaičiavau iki dviejų kai šviesiaplaukio kūnas susmuko ant žemės, o po juo pradėjo didėti raudonas skystis. Jis kraujavo.

- Juk moki laikyti paslaptis? – paklausė jis vėl atsiklaupdamas šalia manęs. - Mika, mudviem bus labai smagu. Pažadu.