Paslaptingas laiškas ✓

Sekmadienis

- Neliūdėk Izabele. Man viskas bus gerai.
Izabelės galvoje skambėjo paskutiniai jos mamos jai ištarti žodžiai. Jos žandu nutekėjo ašara. Mama jai pamelavo. Jai nebuvo viskas gerai. Ji mirė. Prieš savaitę ji turėjo atsisveikinti su ja visiems laikams.

Jos mama sunkiai sirgo ir Izabelė niekaip negalėjo suprasti kodėl ji visada atsisakydavo važiuoti į ligoninę. Kai ji pagaliau sutiko gydytojai pasakė, kad išgelbėti ją šansų likę labai mažai.

Ant Izabelės žandų ašarų vis daugėjo ir daugėjo. Ji net nebesistengė jų suvaldyti. Per ašaras ji net nepastebėjo kaip jos kambario durys atsidarė ir į jos kambarį įėjo Izabelės tėtis:

- Neliūdėk Izabele. Viskas gerai. Mama nenorėtų, kad liūdėtum.- pastebėjęs, kad Izabelė verkia puolė guosti tėtis.- Gal einam ką nors paveikti? Gal norėtum pasitvarkyti? Aš kaip tik žadėjau eiti tvarkyti palėpę. Ji netvarkyta jau kelis metus. Darbo ten daug.

Izabelei tvarkytis patinka todėl ji sutiko ir jie išėjo. Tėtis atidarė laiptų į palėpę duris:

- Ten labai tamsu. Man baisoka.- Izabelė nebenorėjo ten eiti ir apsisuko grįžti į savo kambarį.

- O dabar ar baisu?

Izabelė apsisuko atgal ir pamatė, kad tėtis uždegė šviesą:

- Nebe.- Izabelė prisivertė nusišypsoti.

Jie užlipo laiptais. Palėpėje irgi buvo tamsu, bet tėtis ir čia uždegė šviesą ir Izabelė pamatė kokią netvarką jiems teks tvarkyti.

- Na ką pradedam.- tarė tėtis.

- Gerai. Ką man daryti?

Izabelės tėtis apsižvalgė, pagalvojo ir tarė:

- Apžiūrėk ar nėra nereikalingų tuščių dėžių kurias būtų galima sudeginti. Tiek darbo tau turėtų užtekti.

- Gerai.- Izabelė nuėjo ieškoti dėžių. Besitvarkydama Izabelė rado daug knygų ir nusprendė sudėti jas į lentyną, bet pamatė, kad lentyna baisiai dulkėta.

- Tėti.- sušuko ji.

- Ką brangute?- tėtis nustojo tvarkytis ir atėjo pas Izabelę.

- Man reikia šlapio skuduro. Gal galėtum atnešti?

- Žinoma.- tėtis išėjo, o jo belaukdama Izabelė tvarkėsi toliau.

Iš lentynos ji ištraukė ten jau buvusias knygas ir apvaliusi ranka padėjo į dėžę su kitomis knygomis. Ištraukusi paskutinias knygas už jų ji pamatė prabangią dėžutę ir susidomėjusi ją paėmė.

Izabelė nustebo. Dėžutė buvo mažai dulkėta, o tėtis sakė, kad palėpė netvarkyta jau daug metų. Tai reiškia dėžutė čia padėta neseniai. Pagalvojo Izabelė.

Ji atidarė dėžutę ir rado joje daugybę papuošalų. Ji paėmė kelis vėrinius ir juos užsidėjo. Po visais papuošalais ji pamatė voko kampą. Ji dar labiau susidomėjo ir išvertusi visus papuošalus ištraukė voką ir ėmė jį apžiūrinėti. Ant voko buvo užrašyti jos ir jos mamos vardai.

Tuo metu su šlapiu skuduru grįžo Izabelės tėtis ir pamatė ją į kažką žiūrint:

- Ką nors radai?- priėjo jis.

Netikėtai užklupta Izabelė krūptelėjo ir įdėjo voką atgal į dėžutę, o dežutę numetė į gretimą knygų dėžę.

- Nieko. Tik šitą vėrinį.- Ji parodė paskutinį vėrinį kurį buvo užsidėjusi.

- Parsinešk į savo kambarį jei jis tau patinka.

Izabelė palinksėjo ir tėtis padavė jai šlapią skudurą kurio ji prašė ir jie toliau tvarkėsi.

Izabelė kiek tik pasiekė išvalė lentyną ir sudėjo į ją knygas abecelės tvarka. Ji paėmė ir įdėjo voką į vieną iš knygų ir ją įsiminė, kad galėtų vėliau tą voką pasiimti.

Ji baigė dėti knygas ir surinkusi visus papuošalus sudėjo juos atgal į papuošalų dėžutę ir numetė ją į milžinišką nereikalingų dėžių krūvą.

Tai padariusi ji jau jautėsi pavargusi todėl pasiūlė tėčiui baigti tvarkytis kitą kartą. Jis sutiko ir jie nulipo laiptais žemyn:

- Jau taip vėlu?- nustebo tėtis pažvelgęs į laikrodį.- Mes tvarkėmės dvi valandas. Tau jau laikas miegoti. Juk rytoj tau į mokyklą.

🌟 Autoriaus žodis: 🌟
Sveiki ačiū, kad skaitote. Norėjau tiems kurie neskaitė aprašymo pasakyti, kad šita istorija iš tikrųjų mano brolio idėja. Jis ją pradėjo rašyti, bet niekada nebaigė. Todėl baigiu aš. Kas norit paskaityt nebaigtą originalą galit jį rasti mano paskyroje reading list'e "brolio istorijos" arba čia Ricksterwriter