Mylėk Mane Karštai

❤️1 skyrius❤️

Rugsėjo pirmoji. Tai siaubinga, siaubinga diena. Vėl į mokyklą, vėl reikės keltis anksti ryte ir ruošti namų darbus. Mokintis, mokintis ir dar kartą mokintis. Kaip ir kiekvienais metais vasarą sau prisižadėjau pasistegti geriau mokintis, bet kaip ir sakiau prisižadu tai sau kiekvieną vasarą ir dar nei karto to pažado nesu tesėjusi.

Esu Monika Grimailytė ir man šešiolika metų.Taigi dabar oficialiai jau esu dešimtoje klasėje. Gyvenu Kauno priemiestyje, todėl mokausi Kaune. O tai reiškia, kad dar ankščiau tenka keltis rytais norint nuvykti į mokyklą. Turiu dailius, ilgus, brondzos splavos plaukus, kuriais labai didžiuojuosi, mėlynas akis ir nedidelę dailią nosytę. Nesu viena iš tų merginų, kurios daug dažosi ir rengiasi įspudingais rūbeliais, man daug paprasčiau kai apsirengiu patogiais rūbais. Visa laimė, kad mūsų mokykloje yra uniformos ir jas reikia griežtai dėvėti kiekvieną dieną. Todėl per daug neišsiskiriu iš kitų merginų. Kalbant apie kitas merginas turėčiau paminėti, kad turiu tikras drauges tik dvi. Viltę ir Ingą. Mes visada būname drauge ir kalbame atvirai apie viską. Dar nesu viena iš tų populiarių merginų, kurioms atitenka patys karščiausi mokyklos vaikinai, bet niekada man to net nereikėjo, nes populiariausi vaikinai yra tokie kvaili. Atvirai pasakius, net nežinočiau apie ką su jais kalbėti.

Mintyse nusijuokiu ir savo tokių pamąstymų ir atvėrusi spintą, iš pačio galo ištraukiu mokyklinę uniformą. Juk visą vasarą jos nenešiojau. Apžiūriu ją ar nesusiglamžiusi ir panašiai. Nieko nelaukdama apsirengiu ją ir pasižiūriu į save veidrodyje. Kokia miela mergaitė... ir visai nepanaši į dešimtokę. Greitai pasidažau blakstienas, lūpas ir skruostus. Dar kartą pažvelgiu į save veidrodyje. Taip daug geriau. Dabar galėčiau pasakyti, kad esu jau dešimtokė. Pasiėmusi rankinuką nuo lovos greitai nusileidžiu laiptais žemyn ir įsispiriu į batus. Iš virtuvės sklinda gardus blynų kvapas, o iš paskos jo ataidi ir mamos balsas.

- Jau išeini?- rūpestingai pasako mama.

- Taip.- atsainiai atsakau aš.

- O kaip pusryčiai?

- Nenoriu.

- Kaip tai nenori? Pusryčiai yra pats svarbiausias procesas mityboje. Privalai nors porą blynų suvalgyti.- pasipiktina ji mano eiliniu atsakymu.

Nieko netarusi nusiaunu batus ir atšlepsiu į virtuvę. Nors valgyti dabar visai dar nenoriu, bet žinau, kad kitaip nebus. Tokia jau mano mama su ja nepasiginčysi. Atsisėdu prie stalo, ant kurio jau patiekti pusryčiai visai šeimai. Man, tėtei ir broliui. Tėtė jau turėjo čia sėdėti pirmas, o kadangi jo nėra dar prie stalo suprantu, kad jis vis dar miega. Nekreipusi į tai per daug dėmesio, susitelkiau ties savo blynais. Pasiėmusi šakutę ir peilį ėmiau darbuotis. Girdžiu kaip laiptais atšuoliuoja mano taip mylimas broliukas. Šiaip jis vyresnis už mane ir dabar jis yra dvyliktokas.

- Labas rytas, mama.- įėjęs į virtuvę jis pirmiausia prieina prie mamos ir pabučiuoja ją į skruostą. Tada sėda šalia manęs ir kemša blynus. Tiesiogine ta žodžio prasme.

- Labas ir tau.- abėjingai jam pasakau ir piktai į jį žiūriu.

- Norėtum.- šypteli jis įkiria savo šypsenėle. Man atrodo, kad kitokios šypsenos jo veide net nesu mačiusi.

Nusuku žvilgsnį nuo jo ir mintyse juokiuosi. Koks jis nevykėlis, aš tikrai ji labai myliu. Tada imu dar labiau juoktis ir tas juokas prasiveržia pro mano lupas ir suskamba garsiai.

- Kas tau dabar?- keistai nužvelgia mane Matas. Beja, toks yra mano brolio vardas.

- Norėtum, kad pasakyčiau.- atsikertu jam tuo pačiu.

Baigusi valgyti atsistoju ir paėmusi lėkštę nueina prie kriauklės ir ją išplaunu. Prieinu Matui iš už nugaros ir ant pečių jam uždedu rankas.

- Tu mane myli?- kaip įmanydama stengiausi nesusijuokti jam tai sakant.

- Dar ko?- nusijuokia Matas.

- Taip ir maniau, kad mane myli.

Apsikabinu jį iš nugaros, o atsitraukusi išeinu iš virtuvės ir vėl apsiaunu batus. Tada grįžtu į virtuvę ir atsiremiu į sieną. Stebiu kaip Matas valgo, mama tuo tarpu išeina ir virtuvės ir eidama pro šalį pabučiuoja man į skruosta.

- Sėkmės mokykloje pirmąją dieną, brangute.- ir nueina ji.

- Ačiū, mama.- pasakau jai nueinant.

Matas baigia valgyti ir įmeta savo lėkštę į kriauklę. Pasiėmęs stiklinę atsigeria vandens, o tą stiklinę irgi numetą į kriauklę. Tada atsisuka į mane.

- Ko tu čia stovi?- nežymiai susiraukia jis.

- Tu sakei, kad mane myli, todėl tu mane nuo šiandien veši į mokyklą visus metus.- pasakau tai kaip klastinga laputė.

Patenkinta savimi nueinu į kiemą ir atsistoju prie Mato vasarą įsigytos juodos mašinos. Ji nėra kokia tai labai prabangi, bet kaip pirmoji mašina, manau, pats tas. Svarbiausia yra sudėta aparatūra ir muzika gerai kala. Praėjus gal kokioms dešimt minučių pro namų duris išlenda broliukas. Atrakina mašiną ir mes susėdame.

- Nieko nepamiršome?- paklausia jis manęs ar savęs nei pati nesupratau.

- O ką galėjome pamiršti?- nesusipratusi paklausiu jo atgal.

Kurį laiką sėdime ir tylime. Aš pabandau įjungti muziką, bet jis man trenkia per pirštus.

- Gėles pamiršome.- išlipa iš mašinos ir nueina.

Aš likusi viena sėdėti mašinoje, kol negrįžo Matas įjungiu muziką ir įdėjusi kompaktą paleidžiu savo mėgstamą dainą. Matas ateina su gėlėmis ir įsėdęs į mašiną jas paduoda man. Jo žvilgsnis užkliūva už magnetafoto ir aš tai matau. Lūpų kampučiuose išvystu šypsenėlę. Nieko netaręs, nepapriekaištavęs man jis užveda variklį ir iš lėto išriedame iš kiemo.