Titanų medžiotoja

5

Mano paleistą strėlę buvo apsivijusi žaibo juosta, kuri kibirkščiavo skrisdama link taikinio.
- Oho,- tyliai susižavėjusi nusistebėjau, nes tikrai nesitikėjau, kad mano leidžiamos strėlės kada nors bus tokios.
- Tikrai oho, bet eikim pažiūrėti ką nušovei,- taip pat susižavėjęs, kaip ir aš tarė vaikinas.
Vos užlindome už krūmų iš karto pamatėme taip pat labai dailų vaikiną pervertu pečiu. Tai aišku buvo mano darbas ir tikėjausi, kad jis bus be sąmonės, bet šviesiaplaukis vis bandė išsitraukti mano strėlę sau iš peties. Vaikinas liovėsi bandyti pastebėjęs mus ir manau atpažino mano bendrakeleivį, nes pradėjo keiktis:
- Po velnių Leo jei tai tavo darbas aš tave užmušiu. Man niekaip nepavyksta jos ištraukti, vis gaunu elektros prisilietęs prie tos prakeiktos strėlės.
- Lakai, tai tikrai ne mano darbas, gi žinai, kad esu prastas lankininkas,- šypsodamasis atsakė juodaplaukis.
- Tada kieno čia darbas?- lyg nepastebėdamas manęs paklausė nepažįstamasis.
- Mano,- nepajudėdama iš savo vietos atsakiau.
- Tu, turbūt juokauji?- juokdamasis paklausė šviesiaplaukis.
- Lakai, Rozmari nužudė žaibo titaną, todėl ji taip paprastai galėjo tave pašauti,- visiškai ramiai paaiškino Leonipas.
- Netikėsiu, kol ji man neparodys,- rimtu žvilgsniu nužvelgdamas mane tarė vaikinas.
Nieko nelaukusi priėjau arčiau ir ištiesiau savo kairę ranką parodydama savo tatuiruotę - randą vaikinui, kuris priėjus arčiau atrodė daug gražesnis nei buvo Leo. Man priartėjus buvau sučiupta už rankos ir prisitraukta visai šalia nepažįstamojo. Kurį laiką jis tyrinėjo mano riešą, kol galiausiai tarė:
- Jei nužudei žaibo titaną, turėtum būti žiauriai kieta, nes jie galingiausi iš visų titanų.
- Pala iš kur žinai tokią informaciją apie titanus?- įtardama, kad jis titanas paklausiau.
- Nes mes su Laku trumpam laikui buvome paversti titanų vergais,- už draugą atsakė juodaplaukis.
- Šiaip ne tavęs klausiau kvailį,- išsilaisvinusi iš nepažįstamojo rankų piktai tariau savo bendrakeleiviui.
- Pati tu kvailė,- lyg niekur nieko tarė mėlynaakis.
- Tada velniop jus abu,- staigiai ištraukdama strėlę nepažįstamąjam iš peties tariau ir nuėjau ta kriptimi iš kurios buvome atėje į krumus pažiūrėti ką pašoviau.
- Mari, tu man pažadėjai,- sučiupęs mane už rankos tarė vaikinas.
- Na aš moku ir pati apsiginti, o tave apgins tavo draugas, tad viso,- nusipurtydama jo ranką tariau ir ramiai nuėjau sau.
Eidama tolyn bandžiau nuo strėlės nuvalyti kraują ir man visai gerai sekėsi. Bet vis ramybės nedavė mintis, kad jie buvo titanai ar dar kokios neaiškios būtybės, nes kraujas buvo ne raudonas, o juodas.