𝗩𝗘𝗜𝗗𝗥𝗢𝗗𝗭̌𝗜𝗔𝗜 | ✎

𝟯𝟳. | 𝗠𝗔𝗭̌𝗩𝗔𝗜𝗞𝗘̇

|
"Grožis
pasiduoti"
･ ｡ﾟ☆: *.☽ .* :☆ﾟ.

𝗡𝗘𝗕𝗨𝗩𝗢 jokios abejonės, kuo pasibaigs ši diena, jei tėtis manęs pasiges. Tačiau užmerkusi akis įsėdau į taksi ir nurodžiau vairuotojui (galbūt) ne tą kryptį. Pakeliui pas Faustą mėginau jam paskambinti, tačiau monotoniškiems kvietimo signalams skambant ausyse, jutau tebetvyrančius Arkadijaus žodžius - juos su savimi išsinešiau, palikdama laiptinę. Joje įsiliepsnojęs nesusipratimas tik dar kartą man priminė vertingą, tačiau liūdną tiesą, kad žmonių tarpusavio santykiai yra tarsi tankūs miškai - juose paklydęs, lengvai neišvinguriuosi.

Jaučiuosi pikta ant pasaulio, ant šiandien, ir ant Arkadijaus. Nor galų gale labiausiai ant savęs pačios. Jokia kaltė neklaidžioja viena aplinkoje - kaltė glūdi mumyse ir manoji jau tuoj išsiverš kūlversčiais per gerklę. Padėtis visai paprasta ir čia galioja Bacho principas - su paprasta visada būna sunkiausia.

Akyse liejasi mano ir Fausto detalės, grasinančios taip ir nebesulipti į teisingą visumą. Kažkur po krūtine kerojasi baimė tapti akivaizdžiais prieš visą pasaulį; tapti pasaulio demaskuotais. Galbūt neverta sureikšminti, gal kvaila baidytis atomazgų, nes viskas galiausiai praeina - net ir patys didžiausi tragizmai: mano motina mirė ir šitai praėjo, tėvas girtuokliaudavo su vietiniais rajono valkatomis, bet šitai praėjo. Mokinės ir pedagogo gėda anksčiau ar vėliau praeis kaip ir visos nešvarios gyvenimo juostos. Galbūt tik pėdsakai mumyse niekada nenusiplaus.

Žmonės dėmėti, randuoti, nekenčiantys veidrodžiais virtusių savo praeities veidų, bet galų gale jie nesudaužomi; savęs į šukes nepaversi.

Vakarui temstant atsiduriu Fausto laiptinėje. Pirmiau spaudžiu durų skambutį, vėliau kelis kartus pabeldžiu, bet plano vis dar neturiu. Aš tiesiog stoviu ir apie baigtį negalvoju. Stoviu ir laukiu ateities, nors ji neateis. Niekada neateis prie šio slenksčio.

Galų gale ir vėl regiu jį kaip vyrą be pasirinkimo (toks jis būna tik tais atvejais, kai priremiu prie sienos) - kai atlapoja man duris, pasirodo visas susikuitęs, nugulėtais plaukais. Išblyškęs kaip įprastai jam būdinga, bet neramus.

Ar jis nori mane matyti? Ar džiaugiasi, kad atėjau? Ar turiu teisę griauti jo prevencijų sienas, kurias statė metų metus?

- Kas tau? - susirūpinu. Balso virpesį išprovokuoja neįskaitomas Fausto žvilgsnis. Tos kiauravidurės akys. - Kodėl dingai?

- Aš dažnai kur nors dingstu, - iš lūpų suspaudęs apmaudžią liniją, gūžteli pečiais. Atveria duris plačiau, kviečiasi vidun.

- Skambinau tau, - priekaištingai dėbteliu jam į akis. - Manai, kad tik tu užsimanęs gali man skambinėti? Arba atvažiuot į mano namus ir vaidentis po balkonu? Kur tu, po galais, dingai?

Bet veikiausiai priekaištų jis nenori girdėti. Čiumpa mane į glėbį, kuriame akimirksniu paskęstu. Jis toks šiltas, o aš be proto prieraiši trapiai sekundei, virpčiojančiai mums tarp kūnų. Visai kaip vieną lemtingą vakarą, jis užtrenkia duris, tik šįkart jo veidas nebe tas. Jaučiu tą slaptą drebulį, kurį gal viliasi priglaust prie mano kūno, gal bent jau leist jam susigerti man į paltą. Bet joks artumas nepalengvins tos naštos, jei jis nenusirengs.

- Aš dažnai kur nors dingstu, - kartoja vis tą patį ir atrodo, kad įtikint bando tik patį save. Bučiuoja mano kaktą beprotiškai stipriai, bet ir švelniai. Bučiuoja smilkinį ir aš panūstu verkti - kaip gera ir kaip amžina. - Kartais man reikia vienatvės.

- Niekas nenori būti vienas, Faustai, - nesutinku, todėl pasitraukiu šalin. Pykstu, bet vis dar tik kažkur krūtinės gylyje. - Tu šito nenori ir vienatvės labiausiai bijai. Nors kartu bijai ir būti šalia žmogaus, jei aplinkybės pareikalauja šalia jo būti savimi.