Savaitgalis praėjo gana greitai. Sekmadienį paskyriau dieną sau: pasileidusi savo mėgstamiausią grojaraštį padariau namų darbus, perskaičiau savo mėgstamiausią knygą su kauke ant veido, nusilakavau nagus tamsiai mėlyna spalva ir tiesiog buvau su savimi. Pirmadienį jaučiausi įgavusi naujų jėgų ir mokykloje buvau besišypsanti, sveikinausi su visais pažįstamais ir ne tik, o jeigu mane pažįstate gerai, žinote, kad nesu iš tų kurie sveikinasi su visais iš eilės. Tai buvo gera savaitės pradžia ir nusprendžiau, kad nori tokia energija pradėti kiekvieną dieną.
Melani sėdėjo priešais mane ir kimšo bandelę, kol aš valgiau salotas ir klausiausi jos tauškalų. Ji pasakojo kažką apie jos mėgstamiausią serialą, kurio pavadinimo nepamenu, ir skundėsi dėl autorių pasirinkimų nužudyti pagrindinį veikėją.
-Ta prasme, kodėl? Katie nusipelno žymiai geriau! Kaip ir Jake'as,-piktinosi ji. Ir taip tą patį per tą patį.
-Atsiprašau, gal galiu prisėsti?-tylus balselis pasigirdo iš kairės.
Tai buvo miela, rudų akių mergina, ilgais tamsiais plaukais. Ji atrodė begalo draugiška, todėl iš karto pasakiau jai, jog gali. Pažvelgiau į Melani, o ji jau man bebalso rėkia, kad tai yra naujokė Olivia.
-Ačiū, daugiau niekur nebuvo vietos, atleiskit jei sutrugdžiau,-Olivia droviai prašneko pasidedama padėklą ant stalo.
-Nedėkok, viskas gerai, juk čia neparašyta, kad tik mes galime sėdėti,-nusišypsojau,-Beje, aš Damiana, o čia Melani,-ištiesiau jai ranką, kurią ji paspaudė beveik iš karto.
-Olivia,-nusišypsojo nedrąsia šypsena.-Jūsų labai gražūs vardai.
-Kaip ir tavo,-prakalbo Melani su šypsena.-Tu naujokė, tiesa? Iš kur atvykai?
-A-aš iš Portlando, teko persikraustyti, nes tėtis susirado naują darbą čia Arizonoje,-atsakė ji.
-Sunku buvo palikti Portlandą?-paklausiau susidomėjusi, bandydama palaikyti pokalbį.
-Na, visuomet sunku yra palikti miesą prie kurio esu begalo prisirišusi, bet tiesą sakant išvykusi jaučiu šiokį tokį palengvėjimą,-nervingai nusijuokė Olivia apsižvalgydama.
-Ar kažkas nutiko?-Melani, kaip visada nežinodama kada geriau patylėti, palausė.
Olivia nuleido galvą. Matėsi, kad ji giliai mapie kažką mąstė ir jog tai Olivia'ą kankino. Dirstelėjau į Melani, žvilgsniu, sakančiu, kad nereikėjo šito klausti, bet ji ir pati tą suprato.
Olivia giliai atsiduso ir nusišypsojo liūdna šypsena, kuria bandė paslėpti liūdėsį veide.
-Galima taip sakyti,-linktelėjo.-Nenoriu apie tai šnekėti, ypač dabar,-papurtė galvą.-Tiesiog pastarieji metai nebuvo patys geriausi.
-Mes suprantam, viskas gerai,-uždėjau ranką Olivia'ai ant peties.-Jei kada norėsi pasipasakoti, mes išklausysim,-pridūriau.
-Ačiū,-nusišypsojo mergina ir pradėjo valgyti maistą.
Tyloje sėdėjome kelias minutes, kiekviena pasimetusi savo mintyse. Aplinkui buvo daug mokinių, kurie kėlė didžiulį šurmulį valgykloje. Apsidariau aplink ją, ieškodama tam tikro žmogaus. Tačiau jo nebuvo, kas nebuvo keista. Ar jis iš viso lankosi valgykloje? Atrodo, jis čia nė kojos neįžengia.
-Kokia jums dabar pamoka?-Melani nutraukė nejaukią tylą.
-Chemija,-atsakė Olivia ir pirštais suformavusi ginklą, "nusišovė" . Mes jai pritarėm. Džiaugiuosi, kad nepasiėmiau chemijos.
-Laisva,-pasakiau atsidusdama.
Kad ir kaip gera yra neturėti pamokos, bet jos neturėti vidury visų pamokų yra nesąmonė. Tai dažniausiai nuobodžiai praleidžiamas laikas bibliotekoje arba kavinėje, visą laiką pražaidžiant telefonu.
-Ką veiksi?-Melani paklausė kraudama savo sąsiuvinį atgal į kuprinę.
-Būsiu bibliotekoje ir pasimokysiu istorijos. Poryt rašome testą,-dabar jau aš pavaidavau savižudybę.
-Sėkmės! Tuoj skambutis, skubu į Anglų, susimatysime matematikoje!-tarė Melani ir išlėkė iš valgyklos.
-Tave palydėti iki chemijos kabineto?-paklausiau Olivio'os besistodama.
-Būčiau dėkinga,-nusišypsojo.
~~~
Bibliotekoje, kaip visada, buvo tylu, keli mokiniai buvo užsiėmę stalus mokėsi arba miegojo ant knygos. Susiradau laisvą stalą prie lango. Išsitraukiau sąsiuvinį bei vadovėlį ir ėmiau konspektuotis dalykus, kurie man atrodė svarbiausi. Kitaip tariant, viską, nes man viskas atrodo svarbu. Nemoku trumpinti informacijos. Dar viena bloga mano savybė. Plius istorija yra visiška nesąmonę. Nesugebu jos įsiminti. Ta chronologija, datos, asmenybės - tas nereikalingas briedas - gadina man gyvenimą.
Išleidau tylų susierzinimo garsą, kai skaičiau tą patį sakinį jau penktą kartą, bet vis tiek nesupratau, kas jame yra rašome.
-Ar galiu prisėsti, niurzga,-iš kažkur išdygęs Harry paklausė jau atsiraukdamas sau kėdę.
-Žinoma,-pavarčiau akis.
-Ir kas tave šią gražią dieną taip sunervino?-paklausė Harry.-Gumos?
Ištiesiau ranką per stalą ir padėkojau už gumą.
-Istorija,-atsidusau.-Nelenda man į galvą jinai. Aš beviltiška šitoje srityje,-pasirėmiau smakrą ant rankos.
-Istorija yra įdomu, ją nėra sunku išmokti,-pasilenkė per stalą, kad pažiūrėtų, ką aš mokomės.-Jei nori, galiu tau padėti, šiandien po pamokų.
-Aha, o tu jau ją taip geriau išmanai?-pakėliau antakį ir sukryžiavau rankas.
-O, širdele, aš ekpertas,-mirktelėjo išdidžiai.
Išplėčiau akis.-Daugiau niekada taip nesakyk.-nusijuokiau purtydama galvą.-Tai buvo per daug cringe, yuuuk.-nusipurčiau.
-Tai ar sutariam, kačiuk?-erzindamas tęsė toliau.
-O dieve nustok,-užsidengiau ausis besijuokdama.
-Ar galėsi atvykti pas mane po pamokų?-nesiliovė bambėti jis.
-Na, jei tikrai siūlaisi padėti, gerai. Pati neišsiversiu šitame moksle,-sutikau.
-Gerai, atsiųsiu tau savo adresą,-padavė man lapelį su tušinuku, kad užrašyčiau savo numerį,-keksiuk.
Mečiau į jį tą tušinuką, kurio garbanius, žinoma, sėkmingai išvengė. Harry lūpose atsirado išdidus vypsnys.
-Atsargiau su tuo, galėjai stipriai mane sužeisti,-tarė.
-Tą ir norėjau padaryti,-atkirtau jam.
-Vėliau neįsileisiu į namus, jei toliau taip elgsies,-primerkė akis ir palinkęs arčiau parodė į mane pirštu, o su kita ranką metė į mane tušinuką, kuris atsimušė man į galvą.
-Karas tai karas,-mečiau į jį savo tušinuką.
Pradėjome vienas į kitą mėtyti viską, ką suradome penale. Biblioteka prisipildė mūsų juoko garsais ir daiktų atsmušimu į įvairiausius paviršius. Harry kelis kartus pataikė man į galvą, o aš, taikliausias žmogus žemėje, sugebėjau du kartus pataikyti į jo krūtinę bei ranką, bet galvos nepavyo užgauti. Mano nuotaika, atrodė, vėl grįžo į tą linskmą, gerą nuotaiką. Akimirkai užmiršau kur mes esame ir ko aš čia atėjau, dabar mano galvoje buvo tik Harry. Deja, viskas turi pabaigą ir mūsų linksmybes nutraukė bibliotekininkė.
-Jūs du, eikit iš čia, jūs keliat per daug triukšmo,-piktai išrežė ir apsisukusi ant kulno dingo tarp lentynų.
Mes pratrūkome juoktis ir besijuokdama išėjome iš bibliotekos.
-Aš laimėjau,-pareiškė Harry, mum nutolus nuo bibliotekos.
-Taip, kur gi ne,-suprunkčiau ir pastūmiau jį.
-Nepradėk antro karo,-parodė 'i see you' ženklą.
-Gerai gerai,-nusijuokiau.-Dar turime penkioliką minučių, ką nori nuveikti?
-Na, istorijos nepasimokysime, nori nueiti ant supynių?-paklausė.
Netoli mūsų mokyklos buvo vaikų aikštelė. Niekada ten nesu buvus, bet žinau, kad vaikų ten retai ir ten ramus kampelis.
-Supynių? Rimtai, Harry?-atsidusau su šypsena.
-Ką turi omeny 'rimtai'? Galėsme pažiūrėti, kuris toliau nušoka,-nusišypsojo.
-O dieve, tu toks vaikas,-nusijuokiau praeidama pro jį,-Eime.
~~~
Nepasitikėkit nei vienu žodžiu, kurį jums sakau -.- aš pikta ant savęs.
Nepamirškite parašyti nuomones!! Žinau, kol kas įvykiai nėra labai intensyvus ar įdomus, bet pažadu, kad greitai tea is going to get haawt!!! Prasidės dramos, įdomu kokios jos? Ištikrųjų, tai aš žinau, nes pati sugalvojau, o jums, well, teks palaukti muahahaha
Klausimas: kaip manote, ar jie ištikrųjų mokysies istorijos, ar nelabai jai turės laiko?;))))))) Ką manote apie Olivia? Kodėl, jūsų manymu, jai palengvėjo išvykus iš Portlando?
Myliu jus, prašau, nepraraskit vilties manyje://// aš pažadu pabaigti šią istoriją, greičiau ar vėliau:")))))))))
VOTE ir KOMENTUOKITE, myliu xoxoxox