Lietus ledinis, žvarbus vėjas nenumaldomai draskosi ore, dangus tamsus ir niūrus. Viskas taip sušikta, rodos, ne tik man.
Nuotaika subjurusi nuo pat ryto. Tačiau kita vertus, kada ji buvo gera? Tik ne tada, kai jis kiekvieną dieną man vis labiau gadina gyvenimą.
"15 valandą būk ten."
Ir kam rūpi, jog tu esi užsiėmusi, susitariusi ar šeip turi planų. Šiuo metu turiu vos keletą minučių atsidurti prie mūsų įprastinės vietos. To nebūtų, jei būčiau žinojusi ir neišvykusi į visai kitą miesto pakraštį.
Tyliai, neužsičiaupdama su keiksmažodžiais einu tuščiu skveru link susitartos vietos. Nemalonus oras tik dar labiau įkyra, lietus jau seniausiai išplovęs mano specialiai paruoštas garbanas. Norisi mielai nusišauti.
Visu triukšmu plačiai praveriu girgždančius metalinius vartus. Viduje deganti mažo pajėgumo lemputė pradeda įnirtingai siūbuoti ir draikytis ore. Nuo milžiniško vėjo sukliba visos nepatvariai atrodančios sienos.
-Kodėl, po velnių, vėluoji?
Susierzinusi ir įpykusi einu jo link. Laikau stipriai suspaudusi rankas, kad susilaikyčiau nuo neatsakingų veiksmų, kurių galėčiau pasigailėti.
-Galėtum būti malonesnis, vėluoju vos keletą sušiktų minučių,- praeidama pro jį sužiūriu į jo akis,- trenkiaus iš visiškai kito galo, galėjau iš vis nepasirodyti.
-Tuomet ką čia veiki, jei ruošeisi neatvykti?
Jau ruošiausi stotis ir rimtai jam suduoti, tačiau Jungkook ranka sugriebė mano riešą ir stipriai ją laikydamas, nuleido žemyn.
Garsiai atsidūstu ir pakėliu galvą aukštyn. Visa šita nesąmonė veda mane iš proto.
-Bet kokiu atveju, turiu naujieną.
-Kokią?- suklūsta kitam stalo gale sėdintis Jimin.
-Prie mūsų prisijungs naujas narys.
Naujas narys? Koks sveiko proto žmogus galėtų jungtis į šią grupiuotę?
Smalsiai nužvelgiu kitų veidus ir galiu pasakyti, kad ir jie yra tiek pat nustebę kaip ir aš.
-Tik tiek žinių, laisvi,- Taehyung pamosikuoja ranka ore ir apsisuka išėjimo link.
-Viskas?- pasitikslinu, jeigu kartais aš ne taip išgirdau jo žodžius.
-Viskas.- jis rimtai į mane dėbteli.- Geriau pasiskubintim grįžti, vėluoji.
Pasišaipęs iš mano situacijos, palieka patalpą ir dingsta daugiau nieko nesakęs.
-Tu gal juokauji?!- išrėkiu nors ir žinau, kad to nebeišgirs.
-Mina, atsisėsk ir apsiramink. Nėra reikalo tau prarėkti balsą bereikalo,- Hoseok padeda savo ranką ant mano peties ir rūpestingai pažiūri į mane.
-Aš nebegaliu to daugiau kęsti,- vėl įsmunku į prieš tai sedėjusią kėdę.
-Niekam tai nepatinka, Mina,- prabyla Jin,- tačiau ką, tavo nuomone, mes galime padaryti? Pabėgti? Tai būtų kvaila.
-Nieks čia nepadės,- Yoongi kuo ramiausiai atsako,- nebent nuspręstum nusižudyti. Nors ir tai, manau, kad tas šunsnukis nepaliktų tavo sielos ramybėje.
Visi tyliai nusijuokia iš nevykusio juokelio, tačiau bent šis praskaidrina niūrią atmosferą.
-Kaip tavo sesutė?- Namjoon pažvelgia mano pusėn.
-Nežinau,- papurtau pečiais,- buvau beveik pas ją, tačiau pakeliui parašė Taehyung.
-Kodėl atvykai? Nemanai, kad buvo neverta aukotis?
-O ką aš galėjau žinoti, Namjoon? Ar tu pats žinotum, jei tau taip parašytų? Žinoma, dabar suprantu, kad tai buvo beprasmiška, tačiau tada nežinojau, ko tikėtis.
-Tu vis dar jo bijai?
-Tai buvo durnas klausimas, Jimin,- taria Yoongi,- lyg pats jo neprisibijai.
-Gerai, gerai, tyliu!- blondinas pamosikuoja ore rankomis, lyg atsisakydamas savo žodžių.
Vėl pasigirsta juokas, nuaidantis pro visą garažą. Tyli akimirka po jo trunka keletą minučių, kol vėl neprabyla vienas iš vaikinų ir prasideda diskusija.
-Įdomu, kas per narys prisijungs prie mūsų. Jis savo noru pasirinko šį kelią?
-Pft, koks durnelis leistųsi į šį liūną?
-Veikiau dar vienas sunkiai galą su galu suduriantis žmogus, kuriam reikėjo pagalbos,- taria savo verdiktą Jin.
-Kitaip ir būti negali,- pritariu jo nuomonei.
Staiga suvibruoja mano džinsų kišenėje esantis telefonas. Paėmusi į rankas atrakinu, pažiūriu į žinutes ir randu vieną nuo mamos.
"Kur tu esi? Ar viskas gerai? Aš tikiuosi, tu atvažiuosi."
-Velnias,- garsiai nusikeikiu ir įmetu telefoną į rankinę,- turiu lėkti.
-Sėkmės!
-Atsargiai važiuok, stebėk kelią.
-Perduok linkėjimus nuo manęs.
-Nuo manęs irgi!
-Parašyk, kai ten nuvyksi.
-Ačiū, vaikinai,- švelniai jiems nusišypsau,- iki greito!
Uždarydama duris, pavyjimui išgirstu dar kelis atsisveikinimus. Pagaliau galiu palikti šią vietą.
Deja, oras išliko nekoks, lietus vis dar pila kaip iš kibiro, tačiau nebe taip stipriai. Vėjas kiek švelnesnis, dangus truputį šviesesnis. Tikiuosi, man pavyks nusigauti ten kuo greičiau.
Atsirakinu savo mašiną, įsėdu ir kelias minutes pašildžiusi, užvedu variklį ir pajudu iš vietos.
Kelių valandų kelias prailgsta, kai esi vienui viena. Pasileidžiu radiją, bandydama pradanginti jau įkyrėjusią tylą.
Muzikos ritmu laikas prabėgo greičiau nei maniau, kai prieš akis išvystu gerai atpažįstamo namo kontūrus. Įsukusi į aikštelę, pasistatau mašiną ir išjungiu variklį.
Atsisukusi į galą, paimu gražiai papuoštą dovanų maišelį, pagriebiu savo rankinę ir išlipu lauk. Paskubomis prieinu namo duris, paspaudžiu skambutį ir nekantriai laukiu, ko nors išeinant.
Sutinku susirūpinusį mamos žvilgsnį. Tuoj pat patenku į jos šiltą glėbį. Iš kart pasijuntu, jog esu namuose.
Tik mum įejus į vidų, prasideda klausimų lietus.
-Ačiū dievui, tu čia. Ar viskas gerai? Ar nieko nenutiko? Kodėl neatvykai, kaip tarėmės? Mes buvom tokie susirūpinę. Gal negavai mano žinutės?
-Mama, man viskas gerai,- nusijuokiu,- kur Linn?
-Ji savo kambaryje su draugėmis. Tikriausiai, vyksta arbatos vakarėlis.
-Tuoj grįšiu,- tariu ir pasisuku laiptų link.
Užlipusi į antrą aukštą, jau galiu girdėti linksmus mergaičių balsus ir garsų jų juoką. Priėjusi prie durų, tyliai pabarškinu ir laukiu atsakymo.
-Prašom!
Atveriu duris ir įkišu nosį. Mergaičių būrelis, susėdęs aplink nedidelį rožinį stalelį su kėdutėmis, geria iš mažų arbatos puodelių ir apie kažką linksmai diskutuoja.
-Su gimtadieniu, Linn!- džiugiai tariu sesutei, kuri nustebusi žvelgia į mane.
-Mina!- ši įbėga man į glėbį,- maniau nebeatvažiuosi.
-Niekada, Linn, niekada neužmiršiu pas tave atvykti,- dar stipriau prisiglaudžiu ją šalia savęs,- nors ir vėluočiau, tačiau visada atvažiuosiu pas savo mažąją sesutę.
Pirštu baksteliu jos nosį, Linn linksmai nusijuokia. Pabučiuoju jai į kaktą ir sakau, jog einu į apačią pas mamą. Tik man palikus kambarį, vėl prasideda šnekučiavimai.
Nusileidžiu ir įeinu į virtuvę, kur stovi mama. Ant stalo padėtas didžiulis tortas, ant kurio užrašyta "Su gimtadieniu, Linn" ir įsmeigta septyneto formos žvakutė. Visas skanumynas apipiltas spalvotu glajumi. Viskas primena fantazijų pasaulį, visai tokį, kuriuose vaizduoja Linn žiūrimuose animaciniuose filmukuose.
Akies kraštu pažvelgiu į svetainę, kurioje dedasi betvarkė. Balionai visur, kur papuola, dovanų popierius išplėšitas ir išsibarstęs po visas grindis, stalas išvoliotas maiste, kaip ir pati staltiesė.
Atsisuku į besitvarkančią mamą ir jai nusišypsau, tačiau ši man tik taria:
-Kur Jaeyoon?