* Selena POV *
- Mamyte, kas jam?!- su baime šaukė Lilian.
- Kokią uogienę dėjai?
- Mėlynių.
- Nader alergiškas mėlynėms. Jeigu jis mirs aš tau niekada neatleisiu.
Su šiais žodžiais aš puoliau skambinti greitąjai. Pribėgus prie savo berniuko puoliau jį gaivinti. Nelaukus kol atvažiuos greitoji sėdau į mašiną ir pati nurūkau į ligoninę.
☆☆ Po 1 su puse valandos ☆☆
Laukiu laukiamajam kol išeis dakataras ir praneš kaip Nader. Praėjo daug laiko, bet dar nė žinios. Lilian atsisėdus ant Niall kelių bando laikyt ašaras.
Išeina daktaras iš palatos.
- Kaip jis?!?!- puoliau jį.
- Jis... jis... mirė...
- Meluojat!?- isteriškai puoliau jį.
- Ne.
Aš pribėgau prie Niall ir pradėjau jį trankyti.
- TU!!! TAI TU KALTAS, KAD MANO BERNIUKAS MIRĖ!!!! Nekenčiu tavęs!!!! Nekenčiu!!!!- isteriškai rėkiau ant jo.
- Mamyte, kur Nader?!
- Jis mirė!!!- vis dar rėkiau.
Aš nusileidau ant žemės ir verkiau kiek tik įgalėdama. Pajaučiau prie peties duriant adatą.
- Tai - raminamieji. Jums padės.
☆☆☆ Niall POV ☆☆☆
Po kelių minučių Selena užmigo, o aš likau čia apsikabinęs verkiančią dukrą. Nesvarbu, kad aš beveik nepažinojau savo sūnaus, bet širdyje man plyšta širdis.
Pakėliau Selena ir nunešiau į mašiną. Ją paguldžiau, ji ten toliau miegojo. Lilian pasiliko prie jos, o aš vėl grįžau į ligoninę.
- Kur jis?!- paklausiau daktaro.
- Palatoj.
- Aš užeisiu.
Užėjau į palatą. Ten gulėjo visas baltas, nekvėpuojančio berniuko kūnas. Prisėdau šalia lovos esančios kėdės.
- Sūnau, pažinojau tave vos vieną dieną, o tu jau mirei tik dėl mano kaltės. Niekada sau neatleisiu. Bet iš kur aš galėjau žinoti, kad tu alergiškas mėlynėms? Prašau, atleisk man. Tavo mama, sesė ir kiti tau brangus žmonės man niekada neatleis, bet bent tu atleisk. Tavo mamai prasidėjo isterijos priepuolis ir teko ją nuraminti. Tu jai brangus kaip ir man...
Aš žiūrėjau į jį. Su liūdesiu ir neviltim. Staiga pamačiau jo pirštą sukrutant. Man pasirodė ar jis iš tikrųjų gyvas?!?
- Sūnau?!
Vėl pajudėjo jo pirštelis. Jis gyvas?!
- Niall, kur mamytė?- vos girdinčiu balsu prašneko Nader.
Būtinai paskaitykit apačioj žodžius!
- Nader, tu gyvas!!! Tavo mamai buvo istrijos priepuolis ir jai teko suvartoti raminamuosius. Dabar ji miega.
- Kur mano tėtis?
- Nader, aš ir esu tavo tėtis.
- Tu?
- Taip, tavo mama neleido man sakyti, kad esu tavo tėtis.
- Bet mama sakė, kad mūsų tėtis miręs.
- Ką?!?
Labutis!!! Kaip reikalai? Kaip sekas? Kaip gyvuojat? Ir vėl nesąmoninga dalis. Nusišnekėjimų pilna. Padariau tokią intrigą, gal... Dabar neseniai prasidėjo antras sezonas, bet jis tuoj ir baigsis. Taip... Jau galvojau, kad ši dalis bus paskutinė šios istorijos.
Kita arba dar kita dalis bus paskutinės. Tada manau gal bus kokia pertrauka ar kažkas panašaus. Kursiu naują istoriją. Bet dabar dar kuriu mintis kaip ir kas bus.
Vote, comment ir follow.
Bye!!!! Love you. I miss you!!!