22 dalis
Nepasisekė... Motociklas ėmė čiuožti asfaltu ir griuvo ant šono kartu su manimi. Jis slydo dar kelis metrus, o tada tiesiog sustojo ir prispaudė mane visu svoriu. Jaučiau kaip kaista mano oda, nes dėl viso šito turėjau nubrozdinimų ir įbrėžimų, o sunkus motociklo svoris mane tiesiog traiškė. Pabandžiau pajudėti ir jį nustumti, tačiau tada kūną pervėrė skausmo banga ir iš mano lūpų pasigirdo riksmas. Mano apatinė kūno dalis buvo po motociklu, bet galėjau jausti, kad kažkas yra negerai, nes man nežmoniškai skaudėjo koją. Greitai nuo galvos nusiėmiau šalmą ir numečiau jį šalia savęs, vėl bandžiau pastumti motociklą, bet tada pasigirdo tik dar vienas skausmo kupinas mano riksmas. Stipriai užsimerkiau ir bandžiau save nuraminti, atsiguliau ant šlapio asfalto ir rankomis užsidengiau veidą. Girdėjau kaip pro mane pralėkė keli motociklai, tačiau nei vienas nesustojo. Sumauti šunsnukiai! Išgirdau atvažiuojant dar kažką, bet tai nebuvo motociklas, tai buvo automobilis. Patraukiau rankas nuo veido ir apsidairiau. Atrodo, aš šiek tiek išlėkiau iš trasos, bet ką sumautas automobilis veikia motociklų lenktynėse? Ir atrodo jis važiuoja tiesiai priešais mane. Dar gražiau, jis mane pervažiuos! Kai automobilis buvo vos keli metrai nuo manęs, jis sustojo. Lengviau atsikvėpiau, tačiau kūną veriantis skausmas žudė mane iš vidaus.
Iš automobilio išlipo tamsus vyriškio siluetas. Sunkiai įžiūrėjau kas jis, nes jau buvo naktis. Jis artėjo prie manęs. Turiu pripažinti, kad bijojau, o jei jis koks maniakas? Tačiau labiau nei kažkokia baimė, man buvo svarbiau, kad kažkas man padėtų.
Vos siluetui priartėjus prie manęs aš jį atpažinau. Tai buvo...
- Dia? Ką po velnių tu čia veiki?! - atrodo jis buvo įpykęs.
- Nestovėk kaip idiotas, geriau padėk man! - surėkiau.
Jis pažiūrėjo į mano motociklą ir be vargo jį pastatė, aš bandžiau atsisėsti, tačiau tuomet kūnu perėjo dar viena skausmo banga ir dar vienas klyksmas pasigirdo iš mano lūpų.
- Kas tau?! - išsigandęs prie manęs pripuolė Zayn.
- Kažkas mano kojai, aš negaliu jos pajudinti, nes ją velniškai skauda. - greitai pasakiau.
Zayn sumišęs žvilgsnis pažvelgė į mane, aš vėl atsiguliau ant asfalto.
- Aš tau padėsiu, bet gali truputį skaudėti. - pasakė.
- Koks skirtumas, man ir taip skauda! - surėkiau.
Tuomet Zayn staiga, bet atsargiai pakėlė mane į orą ant savo rankų. Sukandau dantis, kad nerėkčiau ir po kelių žingsnių atsiradau ant galinės Zayn automobilio sėdynės. Jis uždarė dureles ir atsisėdo į vairuotojo vietą, užvedė variklį.
- Nesijaudink, greitai būsime ligoninėje. - pasakė.
- Ar tu išprotėjai?! Kokia dar ligoninė?! Juk lenktynės neteisėtos ir aš neturiu priežasties dėl ko esu sužalota! - šaukiau.
- Aš vežu tave į ligoninę ir man nusispjaut, kad kažkokios sumautos lenktynės nėra teisėtos! - vairuodamas šaukė jis.
- Kaip tai nesvarbu?! Tai ką mes pasakysime, kad netyčia iškritau per langą ar dar kokį absurdą?! - isterikavau.
- Nustok, gerai?! Aš sugalvosiu tai, man svarbiausia tik tu, aišku?! - garsiai pasakė.
Aš nutilau. Negalėjau kažkaip atsikirsti. Juk jis pasakė, kad esu jam svarbi.
- Atsiprašau. - sumurmėjau.
Jis trumpam atsisuko į mane, o tada vėl nusisuko atgal į kelią.
- Už ką? - ramiai paklausė.
- Aš tau tikrai rūpiu? - atsakiau klausimu.
Mačiau, kad jis įsitempė, tačiau žvilgtelėjusi į veidrodėlį pastebėjau jo veide šypseną.
- Taip. - atsakė jis.
- Kodėl? - paklausiau.
- Nesvarbu, juk tau užtenka žinoti ir tiek, kad man rūpi. - pasakė.
Net nepajutau kaip ir pati nusišypsojau.
Po kelių minučių privažiavome didelį melsvą pastatą. Zayn greitai išlipo iš automobilio ir atidarė galines dureles, cyptelėjau kai jis vėl paėmė mane ant rankų. Zayn atrodė sunerimęs, jis dar kartą nužvelgė mane.
- Velnias, Dia, kaip galėjai to nematyti? - tarė jis parodydamas į kažkokį metalo gabalėlį įsmigusį mano kojoje.
- Greičiau mane nešk! - surėkiau, nes skausmas vis didėjo, kai suvokiau, kad kažkas yra mano kojoje.
Zayn vos ne bėgte nulėkė prie ligoninės durų ir įžengęs vidun ėmė šūkauti slaugėms, tuomet koridoriuje pasirodė gydytojas. Žinoma, gydytojai nenorėjo, kad Zayn būtų šalia, tačiau jis nepaleido manęs iš rankų ir nesitraukė nė per žingsnį, todėl jiems teko sutikti. Kai mane paguldė, Zayn visą laiką nepaleido mano rankos ir žiūrėjo į mano akis, kuriose pripažinsiu matėsi daug baimės.
- Viskas bus gerai. - sušnibždėjo Zayn ir pabučiavo mane į kaktą.
Aš tik šyptelėjau ir tvirčiau suspaudžiau jo ranką.