9 dalis
Supratau, kad tai Zayn balsas, todėl paspartinau žingsnius. Dirstelėjau į telefoną. Dieve, dar liko geros dvidešimt minučių kol baigsis pamoka! Pasukau galvą ir pažiūrėjau už savęs, bet Zayn ten nebebuvo. Kur jis din...
- Kažkur skubi, mažute? - į kažką atsitrenkiau.
Pakėliau galvą viršun. Ups...
- Kaip tu sugebėjai? - sutrikau.
- Tam yra koridoriai, lėlyte. - šyptelėjo.
Jis greitai pačiupo mano ranką ir nusitempė mane į merginų tualetą bei užrakino duris.
- Tu juk vaikinas, tu negali čia būti. - nervingai nusijuokiau.
- Kam tai rūpi?
Prikandau lūpą ir ėjau atgal kol galiausiai mano nugara susidūrė su šalta siena. Zayn grėsmingai artėjo prie manęs.
- Oi, ne, aš išeinu. - tariau ir norėjau pabėgti.
Tačiau Zayn rankos mane sugavo ir tuoj pat buvau grąžinta prie sienos.
- Juk tu man nieko nedarysi, tiesa? - paklausiau.
- Ne, mes tik pažaisime. - šyptelėjo ranką įkišdamas į kišenę ir ištraukdamas kažkokį pakelį.
Po akimirkos supratau kas tai ir baimė apėmė mano kūną, o Zayn prispaudė savo kūną prie manojo.
- Nereikia, prašau. - pasimuisčiau.
Jis tik sukikeno.
- Tai nėra taip jau ir baisu, juk tau tai nebe pirmas kartas.
- Prašau. - jaučiau ašaras savo akyse.
Zayn tik pavartė akis.
- Nustok verkšlenti, gerai? Ašaros niekuo tau nepadės.
- Zayn, prašau... - pažiūrėjau į jo akis.
Kažkodėl jis sustojo išgirdęs savo vardą ir pažvelgė į mano akis.
- Ką aš darau? - tyliai sumurmėjo, bet aš išgirdau.
Jis paleido mane ir atsitraukė.
- Eik ir greičiau, kol nepersigalvojau. - liepė.
Tuoj pat išdūmiau iš merginų tualeto. Jaučiausi baisiai. Juk jis vos vos... Net negalėjau apie tai galvoti. Nusišluosčiau sudrėkusius skruostus ir parašiau žinutę Lea'i.
"Planai nesikeičia, po pamokų ateik pas mane, bet aš jau dabar einu namo, nes blogai jaučiuosi."
Aišku ji paklausė kas nutiko, bet atsakiau jai, kad paaiškinsiu jai viską kai būsime pas mane.
Nuėjau prie spintelių ir sumečiau ten vadovėlius. Išėjau iš mokyklos ir ėjau tiesiai namo.
Grįžusi namo iš karto nulėkiau į savo kambarį. Persirengiau ir numečiau telefoną ant lovos. Po kelių minučių pasigirdo skambutis į duris. Nulipau žemyn. Tikriausiai tai Lea. Nuėjau atidaryti durų, vos jas pravėriau iš karto norėjau tuoj pat ir uždaryti, bet nepavyko.
- Išeik, Zayn. - tariau.
- Reikia pasikalbėti. - tarė įeidamas vidun ir uždarydamas duris.
- Ko tu nori? - piktai tariau.
- Aš nenorėjau, kad viskas taip išeitų. Atleisk.
- Atleisti? Už ką, Malik? Tu vos manęs neišprievartavai. Manai galima atleisti?!
- Tai buvau ne aš.
- Ne tu? Kas čia per nesąmonė? Ko dar prisigalvosi?
- Atvirai, tuo metu aš buvau vartojęs.
- Ką?! Tu vartoji narkotikus?!
Jis linktelėjo.
- Atleisk, nemaniau, kad jie mane taip greitai paveiks. - tarė.
- Tiesiog išeik, gerai? Nemanau, kad turėtum čia pasilikti.
- Dia, prašau, nebūk tokia.
- Iš kur man žinoti, kad vėl nebūsi toks kaip tada?
- Aš mesiu tai, pažadu.
- Iš tiešų tai koks skirtumas, Malik? Juk mes ne pora, todėl daryk ką nori, tik atstok nuo manęs.
- Aš negaliu.
- Kaip suprasti negaliu?
- Tu mane trauki.
- Tau gal trūksta kelių varžtelių? Kaip aš tave galiu traukti jei esu tik kalė?
- Tu vėl apie tai? - atsiduso.
- Aš to nepamiršiu niekada ir iš viso, eik lauk, Malik, aš laukiu draugės, o ne tavęs. - ėmiau jį stumti link durų.
Na, bet jis juk nebūtų Zayn Malik jei nieko nedarytų, tiesa?
Jis atsisuko į mane, truktelėjo mane prie savęs ir įsisiurbė man į lūpas.
Buvau šokiruota, bet negalėjau nieko sau padaryti, nes jo bučiniai tikrai traukė ir mane. Pasidaviau jam nė nespėjusi pakovoti. Rankomis apsivijau jo kaklą, o jis stumtelėjo mane prie sienos. Jo rankos palindo po mano palaidine ir lūpos nukeliavo ant mano kaklo.
- Zayn, nustok, mes negalime. - tariau, kai jis vėl nutildė mane bučiniu.