7 dalis
Saulės spinduliams pasiekus mano veidą, prasimerkiau. Kodėl ji turi taip ryškiai šviesti? Tingiai išlipau iš lovos ir nuėjau į vonią. Žvilgtelėjau į veidrodį ir aiktelėjau. Atrodžiau baisiai. Plaukai susivėlę, akys paraudusios ir patinusios. Priminkit man, ką aš vakar veikiau? Ak, tiesa, negalėjau užmigti, nes iš galvos niekaip nesugebėjau išmesti to sumauto bučinio! Iš viso, kaip jis drįso mane pabučiuoti ir nieko nepasakęs išeiti?! Uh! Aš tokia pikta!
Papurčiau galvą ir nusiprausiau. Grįžau į kambarį ir atidariau savo spintą. Ką šiandien apsirengti? Žvilgtelėjau pro langą, oras atrodo gana šiltas. Ilgai negalvojusi išsitraukiau dryžuotą maikutę ir tamsų sijoną, kuris nemanau, kad sieks mano kelius, bet koks skirtumas, tiesa? Taip pat susiradau juodus aukštakulnius. Greitai viską apsirengiau ir truputį pasidažiau, kad bent šiek tiek nuslėpčiau nemigos požymius.
Nusileidau laiptais žemyn ir nuėjau į virtuvę. Kažkodėl šįryt neturėjau apetito, todėl pasiėmiau tik obuolį ir įsimečiau jį į tašę. Dar kartą žvilgtelėjau į savo atvaizdą veidrodyje ir išėjau pro duris.
Po penkiolikos minučių buvau prie mokyklos vartų, šalia kurių manęs jau laukė Lea.
- Labas. - šyptelėjau ją apkabindama.
- Sveika, ar ne per karštai atrodai kaip į mokyklą? - nusijuokė nužvelgdama mane.
- Ne, turbūt. - nusijuokiau.
- Nesuprantu, kodėl tu vis dar neturi vaikino? - tarė Lea, kai ėjome link mokyklos durų.
- Man jo nereikia. - atsakiau.
- Žinoma, buvau apie tai pamiršusi.
- Na, o kaip Ray? - paklausiau, kai įžengėme vidun į mokyklą.
- Jam viskas gerai, tik sakė pasiilgo ir tavęs. - nusijuokė.
- O taip, žinoma. - nusijuokiau ir aš.
Priėjome mūsų spinteles ir išgirdau vaikinų švilpimą už savęs. Piktai pasižiūrėjau į tuos bukapročius ir pasirodo, tai buvo Zayn su keliais savo draugeliais.
- Ei, lėlyte, kur slėpiai šias grožybes? - tai buvo replika iš vieno Zayn bičiulių, kol jis nužiūrinėjo mano kojas.
- Atšok, mulki. - atkirtau jam.
Mačiau kaip jis susinervino, o tuo metu Zayn tik sukrizeno. Vaikinas norėjo mane užsipulti, tačiau Zayn jį sustabdė.
- Nelįsk prie jos, Jay. - tarė Zayn.
Nustebau dėl tokio jo elgesio, juk anksčiau jis ir pats prie manęs prisikabindavo.
Tas tariamas Jay nurimo ir kartu su Zayn bei dar pora bičiulių pasišalino iš koridoriaus.
- Ei, kas tai buvo? Turiu omenyje, nuo kada Malik tave užstoja? - nustebusi paklausė Lea.
- Nežinau, juk jis eilinis idiotas, ką gali žinoti kas jam pasidarė. - nusijuokiau.
Nežadėjau Lea'i pasakoti apie bučinį, tiesiog dar ne dabar.
Susirinkusios reikiamas knygas nuėjome link kabineto. Pirma pamoka geografija. Visa laimė, kad Lea'i kartu su manimi. Įėjusios į klasę atsisėdome į savo vietą. Apsidairiau ir pastebėjau, kad klasėje Zayn nebuvo. Juk jis nuėjo pirmiau nei mes, tai jau seniausiai turėjo būti čia. Na, bet tai ne mano reikalas.
Nuskambėjo skambutis ir mokytoja pradėjo pamoką. Praėjus vos penkioms minutėms, į pamoką pavėlavęs atėjo Zayn.
- Atsiprašau. - sumurmėjo.
- Malik, kodėl vėluoji? - paklausė mokytoja.
- Buvau lauke. - atkirto.
- Negirdėjai skambučio?
Zayn pavartė akis ir net nesiruošė dar kažko sakyti.
- Tiek to, eik į savo vietą, bet jei dar kartą pavėluosi, keliausi pas direktorių, supratai?
Jis linktelėjo ir nepatenkintas praėjo pro mane į savo vietą klasės gale. Nuo jo dvelkė cigarečių dūmais. Faktas tas, kad jis buvo parūkyti, bet po velnių, kaip jis atsidūrė lauke jei ėjo link kabineto? Jis toks melagis.
Nuvijau mintis apie Malik į šoną ir susikaupiau pamokai, bet ji buvo tokia nuobodi. Netrukus suvibravo mano telefonas. Sutrikusi pažiūrėjau į jį ir radau žinutę nuo Zayn.
"Šiandien gražiai atrodai, lėlyte."
Pasukau galvą ir pažiūrėjau į jį. Jis įnirtingai naršė savo telefone ir net nesivargino pakelti galvos į lentą ar klausytis pamokos. Jis toks keistas.
Nusprendžiau nieko jam neatrašyti. Kodėl turėčiau su juo bendrauti?
Nuskambėjus skambučiui į pertrauką susirinkau knygas ir su Lea išėjau iš kabineto. Lea'i dabar muzika, o man dailė, taigi vėl lieku viena.
- Pasimatysime vėliau. - šyptelėjo ji.
Aš linktelėjau ir nuėjau prie dailės kabineto. Kol ėjau net nespėjau sureaguoti kaip greitai buvau prispausta prie sienos.
- Manei taip paprastai išsisuksi, Clay? - tai buvo tas Jay.
- Klausyk, ko tu iš manęs nori? - pastūmiau jį nuo savęs.
- Tu pažeminai mane draugų akivaizdoje, tai nelabai protinga, Clay.
- Nustok vadinti mane pavarde.
Jis vėl prispaudė mane prie sienos.
- Juk žinai, kad taip lengvai nepabėgsi. - sušnypštė man į ausį.
Bandžiau jį nustumti, bet šįkart nepavyko. Jis buvo rankomis pasirėmęs į sieną ir grėsmingai žiūrėjo į mane.
- Juk sakiau nuo jos atstoti. - pasigirdo pažįstamas balsas.