1 dalis
*Dianos akimis*
- Atsikabink, Mike. - pastūmiau įkyrų savo buvusį vaikiną.
- Nagi, Diana, žinau, kad dar nepamiršai manęs. - pačiupo mane už riešo.
- Paleisk mane, idiote, nuo tavęs dvokia alkoholiu! - bandžiau jį nustumti.
Mano nelaimei jis tik dar labiau užvirto ant manęs ir prispaudė mane prie šaltos, mūrinės namo sienos.
Muisčiausi kiek tik turėjau jėgų, bet viskas buvo veltui...
Staiga pašokau iš lovos, išpilta šalto prakaito, mano širdis atrodė tuoj iššoks lauk iš krūtinės.
Kiekvieną naktį tas pats košmaras... Nejau tai niekada nesibaigs?
Žinau, tai buvo mano realybė... Kažkada... Taip, mano buvęs vaikinas tiesiog pamiršo ribas. Nekaltinu jo, nes jis buvo girtas, bet... Po to įvykio nebeprisileidžiu žmonių taip arti, iš viso bijau, kad kas mane paliestų...
Pažvelgiau į laikrodį, rodė šešias ryto. Dar taip anksti, o košmarai neleidžia man užmigti, todėl išlipau iš lovos ir pasiėmusi rūbus nuėjau į vonią.
Išėjusi iš vonios jaučiausi daug geriau. Atsisėdau ant kėdės priešais staliuką su veidrodžiu, paėmiau makiažo dėžutę ir truputį pasidažiau. Vėliau nulipau laiptais žemyn į virtuvę, kur jau garavo ką tik iškepti blyneliai. Nusišypsojau, ruošiausi sėstis ir valgyti, bet pastebėjau raštelį prikabintą prie šaldytuvo.
"Diana,
išvažiavau darbo reikalais į Ispaniją, atleisk, kad nepasakiau to anksčiau, bet tu išgyvensi ir viena, juk esi jau didelė mergaitė, bet jei ko reikės kreipkis į kaimynę, ji tau padės. Grįšiu po trijų mėnesių.
Myliu, mama"
Rimtai? Tris mėnesius viena namuose? Ji turbūt juokauja.
Atsisėdau ant kėdės ir pavalgiau. Galvoje knibždėjo tiek daug minčių...
Manau turėtumėt žinoti, kad esu vienturtė, o mano tėvas... Tiesą sakant, aš net nežinau kas jis. Mama užaugino mane viena, todėl buvau lepinama ir saugoma, tačiau viskas nevisada vyksta taip kaip planuojame, tiesa?
Mano mama - mylinti mama ir puiki darbuotoja įmonėje, todėl aš visada gaunu tai, ko noriu, nes galiu sau tai leisti. Kitas dalykas, mama visada mane saugojo, nes bijojo, kad man neatsitiktų taip kaip nutiko jai... Tada atsiradau aš. Tačiau... Mama nesugebėjo manęs apsaugoti... Mike, tas vardas daug sako. Maniau, kad jis tas vienintelis, bet klydau.
Ką gi, gana praeities, grįžkime į dabartį.
Suvibravo mano telefonas, pažvelgiau į jį. Žinutė nuo Lea'os.
Lea mano geriausia draugė. Ji žino viską apie Mike ir visą mano gyvenimo istoriją, nes esame draugės nuo darželio laikų. Myliu ją kaip seserį, ji visada bus šalia kai jos reikės.
Atidariau žinutę.
"Hey, Dia, nevėluok į mokyklą. Susitiksime prie vartų?" - rašė ji.
"Hey, taip." - atrašiau jai.
Įsikišau telefoną į džinsų kišenę ir išsiploviau lėkštę. Laikrodis jau rodė pusę aštuonių, todėl reikėjo šiek tiek paskubėti.
Greitai apsiaviau batus, ant pečiu užsimečiau odinį švarkelį ir pačiupau kuprinę. Išeidama užrakinau duris.
Po keletos minučių ėjimo, pastebėjau Lea, laukiančią manęs prie mokyklos vartų. Nusišypsojau ir apkabinau ją.
- Labas. - tariau.
- Sveika, eime? - šyptelėjo.
Linktelėjau ir abi nuėjome į pastato vidų. Ėjome mokyklos koridoriumi, atkreipdamos į save kelių mokinių žvilgsnius, kol pasiekėme savo spinteles.
- Primink, kokia mums pamoka? - paklausiau Lea'os.
- Anglų, Dia, anglų. Šiandien tu kažkokia išsiblaškiusi, gal kas atsitiko? - susirūpino.
- Ne, viskas gerai, tiesiog naktį vėl sapnavau košmarą, o ryte radau mamos raštelį, kad jos nebus tris mėnesius. Įsivaizduoji, ką man reikės tiek laiko veikti? - pasakiau.
- O, manau nebus nuobodu. - kvailai išsišiepė.
- O, ne ne ne, Lea, jokių vakarėlių. Aš prieš šitai. - iškėliau rankas.
- O, nagi, Dia, bus smagu. - zyzė.
- Na, aš pagalvosiu. - nusileidau.
- Puiku! - sušuko laiminga.
Nusijuokiau dėl tokios jos reakcijos.
- Eime, nes pavėluosime į pamoką. - tariau.
Ji linktelėjo ir mes nuėjome link kabineto.
Anglų pamoka praėjo gana greitai, dabar bus dailė, ši pamoka man ir Lea'i būna atskirai, todėl lieku viena. Nuskambėjo skambutis į pamoką, tad aš paskubomis įdėjau anglų vadovėlį į savo spintelę, bet tuo metu pajaučiau kaip kažkas trinktelėjo per mano užpakaliuką. Greitai pasisukau ir susidūriau su rudomis akimis.
- Kas tau leido mane liesti? - piktai tariau.
Jis nusijuokė.
- Lėlyte, ką noriu tą darau. - išsišiepė.
Zayn... Asmenybė, kurios nereikia net pristatyti. Mokyklos blogiukas, kitaip tariant žaidėjas. Jam terūpi tik jis pats, o visi kiti šiukšlės.
Susierzinusi nusisukau nuo jo ir uždariau savo spintelę. Atsisukau, jis vis dar išsiviepęs stovėjo priešais mane.
- Ko tu nori? - suurzgiau.
- Pažaisti. - jo žvilgsnis tarsi nuskenavo mano kūną, kai jis staiga prirėmė mane prie spintelių.
Mano kūną nukrėtė šiurpas. Kūną apėmusi baimė neleido blaiviai mąstyti, tačiau refleksai padarė savo. Pastūmiau jį nuo savęs.
- O, Lėlyte, žaidi su ugnimi. - pasakė.
- Man nerūpi, pasitrauk. - praėjau pro jį, bet tuo pat metu jis sučiupo mano riešą ir atsuko mane į save.
Tuomet mano kūną, tarsi nukrėtė elektra. Jo žvilgsnis varstė mane kiaurai, o aš tik stebėjau jo rudas akis. Jis timptelėjo mane už rankos ir aš atsidūriau jo glėbyje. Truputį kilstelėjau galvą, kad jį matyčiau, nes buvau žemesnė už jį dešimčia centimetrų.
- Mes vėluojame į pamoką, Zayn. - tariau norėdama nutraukti tą akių kontaktą.
Žinoma, koridoriuje buvome vieni, nes visi jau buvo klasėse, o aš ir Zayn turėjome eiti į dailės pamoką.
- Šiandien dailėje nebūsime, mažute, eisime kitur. - sukikeno ir ėmė kažkur mane vestis.