1.38
(Daina: Arctic Monkeys - Do I Wanna Know?)
Lexi
Kažkur netoliese girdėjau balsus, todėl tikrai nebegalėjau ilgiau miegoti. Pramerkiau akis ir kaip mat prisiminiau įvykius iš vakar ir košmarą, kuris laukia manęs šiandien.
Pakilau nuo sofos ir ėjau link įkyrių balsų, kurie skleidėsi lauke. Priėjusi duris, greitai suvokiau kieno tie balsai. Taip ir maniau, kad buvo ne pati geriausia mintis čia atvykti.
- Po velnių, Perrie, užsičiaupk! - suriko Zayn.
Blondinė net šoktelėjo. Iš tikro nustebau ir aš. Kodėl jis ant jos šaukia?
- Nerėk ant manęs, Zayn! Kokio velnio čia yra ta kalė?! - šaukė ir Perrie.
Palaukit, ji čia apie mane? Na, aš jai dar parodysiu kaip jos vadinama kalė sugrūs jos dailų snukutį į žemę! Tačiau sustojau ir nieko nebedariau, kai pamačiau Zayn veiksmus. Dieve, jis jai trenkė. Perrie apsiašarojo. O varge, juk jis trenkė jai tik dėl mano kaltės. Mėšlas!
Perrie įlėkė tiesiai pro duris man net nespėjus pasitraukti. Ji piktai mane nužiūrėjo.
- Tu laimėjai mūšį, bet ne karą, Lexi. - išrėžė ir pasišalino iš koridoriaus.
Ir man tai kažką turėtų reikšti? Kvaila blondinė su savo kaprizais. Aš net neketinu iš jos atimti Zayn.
Ruošiausi jau eiti, bet pro duris įžengė Zayn ir tai privertė mane kiek sustingti. Zayn žvilgsnis sušvelnėjo, kai jis pamatė mane.
- Klausyk, Lexi, dėl vakar... - jis pasikasė sprandą. - Nežinau kas nutiko, ar ką blogai padariau, bet aš atsiprašau.
Žiūrėjau į jį ir pripažinsiu, kad akimirką man pasidarė jo netgi gaila. Tačiau aš negaliu pasiduoti.
- Man nereikia tavo atsiprašymų, Zayn. Tiesiog palik mane ramybėje, gerai? - tariau ir ruošiausi nueiti, bet jis sugavo mano riešą.
Nenorėjau į jį atsisukti, bet Zayn pats mane atsuko į save.
- Lexi, juk tu žinai ką tau jaučiu. - pradėjo.
Stipriai užsimerkiau, papurčiau galvą ir pastūmiau jį nuo savęs. Jis per arti.
- Dėl Dievo meilės, Zayn, atstok nuo manęs! - surikau.
Juodukas sutrikęs žiūrėjo į mane.
- Nei šiandien, nei rytoj, nei bet kada vėliau aš nebūsiu tavo! Pamiršk viską. - atsidusau. - Taip bus geriausia, Zayn. - delnu vos vos priliečiau jo skruostą.
Atsitraukiau nuo jo ir jaučiau, kad mano širdis tuoj plyš iš skausmo, bet neketinu kariauti su Perrie. Zayn negali taip elgtis su mumis abiejomis. Viena iš mūsų vis tiek turės pasitraukti. Manau, tai būsiu aš...
Bet atrodo Zayn galvojo visai kitaip... Jis staiga truktelėjo mane už liemens, prie pat savęs ir sujungė mūsų lūpas. Mėšlas! Bandžiau jį nustumti, priešinausi kiek tik galėjau, bet viskas veltui... Pajaučiau mano nugarą įsiremiant į sieną ir Zayn pagilino bučinį. Neišlaikiau ir įvėliau savo pirštus į jo tamsius plaukus. Jis truktelėjo mane dar arčiau savęs ir jo rankos nuslydo ant mano užpakaliuko, truputį kilstelėjo mane ir man teko pasistiebti. Po velnių, jaučiau jį taip arti savęs. Mes bučiavomės lyg pamišę. Velnias! Tai sumautai negerai, bet aš negaliu atsitraukti. Aš to noriu, po galais, aš noriu Zayn!
Jis kiek atsitraukė ir leido mums abiems įkvėpti šiek tiek oro. Visą laiką žiūrėjome vienas į kito akis. Jaučiau gana stiprius mūsų širdžių dūžius ir nuo gilaus kvėpavimo besikilnojančias krūtines.
Dabar nebeišlaikiau visai ir pati įsisiurbiau į jo lūpas. Buvau sumišusi ir per daug emocionali.
Deja, atrodo tiek aš, tiek Zayn pamiršome kur esame.
- Ehm... - tai buvo Harry, taip pat šalia jo stovėjo ir Niall.
Aš ir Zayn kaip mat atsitraukėme vienas nuo kito. Harry veidas buvo neįskaitomas, o airis negalėjo suvaldyti savo užkrečiančio ir mielo kikenimo.
Jaučiausi labai nepatogiai ir šiluma užpildė mano skruostus. Kas dabar bus? Juk visada stengiuosi vengti Zayn, o dabar... Jis dėl to kaltas.
- Lexi, galime pasikalbėti? - tai buvo Harry.