Jinxed

Pradžia

Buvo šilta vasaros pradžia. Saulė Bronkse nešvietė taip ryškiai kaip Manhatane. Tačiau, kad ir kokia graži diena, ją dergė triukšmas namo viduje.

Sėdėdama ant prieangio laiptų girdėjau, kaip už sienų pykstasi tėvai. Ne, mama su patėviu. Nenorėjau klausytis, bet tai neišvengiama. Mamos keiksmai bei patėvio riksmai buvo vienintelis garsas, aidintis mano galvoje. Tokio pobūdžio ginčai buvo kone kasdienybė, bet tai vis tiek priversdavo mane drebėti iš baimės. Baimės dėl nežinomybės – kas bus po to?

Staiga prie pat mano pėdų tėškėsi juoda kuprinė, išblaškydama mane. Galvoje aptilo tėvų balsai. Prieš atsisėsdama šalia, sesuo pavėlė mano plaukus. Atrėmiau galvą jai į petį. Trumpaplaukė, niūniuodama kažkokią melodiją, atsegė kuprinę ir ištraukė iš jos dvi vyšninės spalvos skardines. Atidariusi vieną įteikė man, o kitą – sau. Mėgavausi kiekvienu lašeliu. Gerti kolą prilygo šventinei dienai.

– Geriausias daktaras, – taip sakydavo Džeinė, kaskart gerdama „Dr. Pepper".

Pritariamai nusišypsojau.

– Jis buvo grįžęs?

– Ne.

– Gerai. Pameni ką daryti, jei jis grįžta, o manęs nėra?

– Taip.

– Labai gerai, – mirktelėjo žaliaakė. – Svarbiausia neužmiršk ką tau sakiau, ir išgyvensim šitą mėšlą.

– Bet kodėl aš negaliu eiti su tavimi?

– Nenoriu, kad įklimptum į pavojų.

– Kokį pavojų?

– Sudėtinga paaiškint. Bus geriausia, jei darysi taip, kaip tau sakiau. Dar truputį palauk, ir greitai mudvi dingsim iš čia.

– Man nusibodo laukt, – padėjau skardinę į šoną ir rankomis apsivijau savo kojas, smakrą pastatydama ant kelių.

Džeinė, viena ranka laikydama skardinę, kitą permetė man per sprandą.

– Ei maže, – atsisukau į seserį. – Šitai baigsis. Pabaigoje viskas bus gerai, – šiltai nusišypsojo.

Išspaudžiau menką šypsenėlę. Džeinė pradėjo tyliai dainuoti savo mėgstamiausią dainą, judindama mane į šonus. Kartu su mano kylančia šypsena kilo sesers balsas. Ji nebuvo geriausia dainininkė, bet vis vien stengėsi pamėgdžioti vokalisto balsą kuo idealiau. Jai neprireikė daug pastangų, kad mano nuotaika praskaidrėtų. Netrukus dainavome garsiau už vis dar besiriejančius tėvus, o putlūs debesys nuslinko Manhatano link, užleisdami ryškią saulės šviesą Bronksui.

***

Sėdėdama ant prieangio laiptų ramiai rūkau cigaretę ir žiūriu į tamsų, žvaigždėtą dangų. Vakar baigiau mokyklą, dabar važiuosiu į buvusių klasiokų vakarėlį Manhatane, o kas bus rytoj – nenutuokiu.

Už manęs esančios durys atsidaro ir pro jas išeina Kiana, mano netikra sesuo. Stovėdama prie manęs užsidega suktinę ir tik tada atsisėda. Ji vienintelė ir nepakartojama draugė nuo pirmųjų metų mokykloje. Nuo vienuolikos gyvenu Dženkinsų šeimoje. Kadi, Kianos motina, nedvejodama sutiko būti mano oficialia globėja po to, kai iš miesto dingo Džeinė. Ji nesimaudo piniguose, bet, matyt, uždirba pakankamai, kad išlaikytų savo tėvus, dukrą ir mane. Nežinau kas paskatino ją priimti mane į šeimą, tačiau Dženkinsams liksiu dėkinga visą savo gyvenimą.