tikriausiai tik naktimis pradedu galvoti koks susišikęs yra mano gyvenimas. tokią frazę dažnai kartoja bet kuris gatvės praeivis, bet aš kalbu rimtai.
šeštoj klasėj pirmą kartą apsilankiau pas psichiatrą. pasirodo, kaip kokį virusą pasigavau vidutinio stiprumo depresiją. ne, ne tą depresiją kur tau liūdna, kad tave paliko vaikinas ir ne tą kai rašai mi casa tu casa frazes prie savo feisbuko profilio nuotraukos. kalbu apie tikrą depresiją. ir viskas su metais tik blogėjo.
visiškai nustojau eiti į mokyklą. negalėjau. mane be perstojo pykino, depresija smarkiai trenkė per mano žarnyną ir suėdė didžiulę dalį mano smegenų. mano pirmoji meilė visiškai negelbėjo - dvejais metais už mane vyresnis vaikinas, nepaprastai žavaus veido ir su labai daug problemų. mano didžioji gyvenimo trauma.
net nežinau kodėl viską pasakoju. galėčiau tiesiog suskirstyti viską skyriais. iš vis, dabar turėčiau miegoti.
aš buvau visiškai pametus galvą. gyvenime to nejaučiau. žinojau, kad tai meilė. dabar galvoju, kad tai tiesiog buvo priklausomybė ir baimė likti visiškai vienai.
po tiek daug laiko tik dabar sugebėjau leisti sau suartėti su galimu mylimu žmogum. labai baisu ir sunku save įtikinti, kad jis neapgaus manęs ir nepasinaudos manimi kaip praeitas. kad jis nemanipuliuos manęs bandydamas priversti mane su juo pasimylėti. vis dar susigūžiu išgirdus nešvankų juokelį, nors pati juokauju apie seksą be sustojimo.
kurioj vietoj aš susišikus? taip, dešimtoj klasėj pradėjau mokintis namie. esmė tame, kad aš visiškai nesimokinu, tik artėjant atsiskaitymui. negaliu prisiversti. mieliau kiaurą dieną guliu lovoj snausdama ir tai labai dažnai būna painiojama su tinginyste.
prieš du mėnesius bandžiau nusižudyti. prieš pat savo gimtadienį. išsiunčiau atsisveikinimo žinutes, mylimai merginai prisipažinau, kad ją myliu, parašiau trumpą žinutę tėčiui. sakiau, kad myliu jį, net ir tokią savanaudišką akimirką.
tada įvyko baisiausias dalykas - man nepavyko.
o tada prasidėjo sunkiausia gyvenimo dalis. jo tesinys.
maniau, kad viskas baigta. kelios dienos po mano turėjusios įvykti mirties ir visi toliau planavo mano ateitį kurios aš tiek metų nemačiau. tai šiurpino ir trigdė. lyg nieko nebūtų nutikę. lyg jie nesuprastų, kaip sunku man tai girdėti ir apie tai galvoti.
viskas gasdino. buvo keista gyventi. nors ligoninėj praleidau tik dvi savaites, pagyjau pakankamai, kad norėčiau tai daryti toliau.
kartais nenoriu. kartais labai sunku. pavyzdžiui dabar. todėl ir rašau šitą skyrių be konkrečios temos - kad prisiminčiau, dėl ko stengiuosi.
pavyzdžiui, jau lygiai savaitė kaip tas nuostabus muzikantas kuriuo nusprendžiau pasitikėti yra mano vaikinas. tokia žavi asmenybė nusprendė leisti savo brangų laiką su manimi.
tada prisimenu blogus dalykus. mano geriausia draugė kenčia ir aš nieko negaliu dėl to padaryti. mano pažymių knygelė tuščia, o trimestras eina į pabaigą. man prieš akis partrenkė mano šunį ir jo maža širdelė nustojo plakti man jį glaudžiant prie savosios, šiek tiek didesnės.
vis dar aiškiai prisimenu tą košmarišką vakarą. kaip jis inkštė susisukęs ant šalto asfalto, kaip aš jį jau negyvą vistiek vežiau į ligoninę ir vistiek su juo kalbėjau, vistiek jį glosčiau ir vistiek tikėjausi, kad viskas bus gerai.
nebuvo. sulaužyti visi įmanomi kaulai. sutrupėjusi kaukolė. į kompiuterį įrašoma, kad šuo atvežtas į ligoninę negyvas.
esu praradusi du nepaprastai artimus žmones. gyvūno netektis buvo skaudžiausia.
pažadu, parašysiu ir kažką linksmesnio. nesu visa tokia niūri. tai tik viena mano pusė. visada pirmiausia parodau ją. gal tai ir yra mano didžiausia klaida.
kažkada viskas bus gerai. kažkaip kartais dar tuo tikiu.
