Savižudžių parkas (Baigta)

1Dalis

Ir štai, aš stoviu po medžiu ir galvoju, kur mano namai, kas yra mano namai? Ar namai ten kur gyvenau ? Ar namai kur man gera ir saugu bei malonu ir nebūtinai tai tūri būti pastatas ? Kodėl žmonės tokie yra ? Ar tai prigimtis? O galbūt tai jų noras taip pabėgti nuo savų rūpesčiu? Tokios mintys sukasi mano galvoje, bet apie viską nuo pradžių.

Aš atėjau į šį gyvenimą, kaip paprastas žmogutis. Niekuo neišsiskyriau ir buvau kaip dauguma kitų. Tėvų prižiūrimas mažas ,,pupsikas''. Kuris nieko negali padaryt be tėvų pagalbos. Net nesiskyriau mąstymu, nes man net tada patiko daryti tai ką draudė. Na... Nes draudžiamas vaisius pats skaniausias. Bet pasvarstau, kad jeigu jie man būtu leidę vieną ar kitą dalyką. Tai nemanau, kad būčiau elgesys savaip.

Mokykla tai žiauri vieta, nes joje būna visko. Tu arba pritampi arba ne. Arba tu kitus stumdai arba tave stumdo. Arba atrandi taktika kaip stumdomui perlenkti stumdytoją arba ne. Bet neretai tuomet man kiti kartojo, kad aš esu niekas, kad nieko nemoku ir nesugebu. Kol galiausiai iš tiesų ėmiau aš tuo tikėti. Nes aš tik paprastas mažas berniukas kuris nieko nesugeba ir nemoka be tėvų pagalbos, net stiklainio atsidaryt. Tad galbūt jie sako tiesą apie mane. Rodės, kad jie turi nuostabius gyvenimus ir nuostabias šeimas kurios juos myli, saugo, prižiūri ir rūpinas.