Need you now

1.0 Prologue

Iškart noriu pasakyti, kad ši istorija buvo keliama anksčiau, tačiau buvau unpublish'inus ją ir praėjusią dieną perskaičiusi supratau, kad reikia ją pakeisti. Taigi, grąžinu ją, naujoje versijoje, tokioje kuri tenkina mane. Gero skaitymo!🤭

*********

"Siūlau išsimaudyti nuogiems!" kažkokia mergina kątik stovėjusi šalia manęs užsiropščia ant stalo. Pripažinsiu, šiuo metu man tai atrodo beprotiškai juokinga.

Visiems vaikinams pradėjus šaukti įvairiausius teigiamus atsakymus kiek susiraukiu. Nors ir esu girta, ir ši mintis apie išsimaudymą nuogiems mane gundo, tačiau žinau, kad niekaip neprisiruoščiau to padaryti. Visai kaip ir ta mergina, kuri krenta nuo stalo ant kurio prieš kelias akimirkas stovėjo, tačiau kažkoks vaikinas spėja ją sugauti ir ji garsiai sukrizenusi jam į krūtinę - užmiega. Palikdama šioje patalpoje buvusius vaikinus akimirkai - liūdnus, tačiau labai greitai viskas grįžta į savo vėžes.

"Man liūdna" Alicia atsidūsta ir vienos rankos pirštais pebėgusi per savo plaukus atsisuka į mane. "Išgerkime" ji paduoda man šiek tiek nugertą alkoholinio gėrimo butelį, kurio pavadinimo įskaityti aš jau nebeįstengiu.

Kad ir kaip nemėgau savo geriausios draugės rengiamų vakarėlių, tačiau dalyvaudavau juose tik iš mandagumo. Žinoma, per juos stengdavausi negerti, tačiau šįkart per daug atleidau savo vadeles ir leidau sau padauginti. Manau, kad net padauginti būtų per silpnas žodis apibūdinti mano šį vakarą išgertą alkoholį. Net nežinau kodėl taip pasielgiau. Galbūt dėl Alicios draugų, kurie yra paprastai sakant, pasipūtę, erzinantys šikniai, trokštantys nuolatinio dėmesio ir vos tik radę progą iš manęs psityčioti - pasinaudoja ja. Džiaugiuosi bent tuo, kad mūsų jausmai abipusiai. Jie nemėgsta manęs, o aš nemėgstu - jų.

Nežinau kuri rytinė problema priverčia mane atsikelti. Galbūt tai beprotiškas galvos skausmas, trūkumas vandens, todėl mano burna jaučiasi kaip Saharos dykuma, mintis, kad jei per porą sekundžių neatsidursiu tuolete prišlapinsiu lovą ar beprotiškas karštis kurį dabar jaučiu ir Alicios rankos sunkumas. Nejau ji per naktį priaugo daugiau nei dešimt kilogramų? Pramerkusi savo akis ne iškart susigaudau kur esu. Jei atvirai, net pradėjusi normaliai matyti nesusigaudau kur aš sumautai esu. Pamačiusi vyrišką ranką ant savo liemens nustumiu ją ir pakilusi iš lovos nubėgu ieškoti tuoleto.

Keikiu save tuolete jau nežinau kiek laiko dėl kelių priežasčių: padauginau alkoholio ir nieko nepamenu, esu sumautai nuoga ir nepažiūrėjau su kuo permiegojau, o dabar nueiti ir pažiūrėti į jį - neprisiverčiu. Kai man nepažįstamas vaikinas bando atidaryti duris į vonią kiek išsigąstu. Ką turėčiau jam pasakyti?

Greitai susiradusi rankšluostį apvynioju juo savo nuogą kūną. Sukaupiu visą drąsą ir giliai įkvėpusi atrakinu duris. Nuleidusi savo galvą stebiu savo ir man nepažįstamo vaikino pėdas ir pripažinsiu: man baisu pakelti akis. Visa drąsa atrodo dingsta, kai bandau praeiti pro nepažįstamąjį, tačiau jis įremia savo ranką į durų staktą nepraleisdamas manęs.

"Šūdas!" garsiai nusikeikiu pakeldama akis į vaikiną. Ethan sutrinka ne mažiau negu aš. Tai vienas iš Alicios kvailų draugų.

"Ką tu čia darai?" stebiu vaikino veidą nekvėpuodama. Visa manyje sukaupta drąsa dingo - akimirksniu. Tikrai maniau, kad mirsiu iš gėdos. Bandžiau įsivaizduoti kaip grindyse prasiveria skylė ir įtraukia mane, tačiau deja, tai - nenutinka.

"Aš..." pradedu mikčioti. Iš kur man žinoti ką aš čia veikiu? "Man skambina" greitai pasakau ir pralindusi pro jo ranką bėgu ieškoti savo kažkur kambaryje skambančio telefono.

"Esu įsitikinęs, kad skambina man, bet koks skirtumas" pamatau kaip jis pavarto akis ir užsidaro vonioje.

Kaip jis ir sakė: skambino jam, o ne man. Pradedu ieškoti savo apatinio trikotažo ir suknelės, kurių - nerandu. Juk negalėjau grįžti į šį butą nuoga? Po kelių minučių vaikinas išeina iš vonios ir susiraukia. Nežinau nuo ko: ar nuo to, kad aš vis dar čia apvyniojusi savo kūną rankšluoščiu ar nuo jo nesiliaujančio skambėti telefono. Regis, aš jam mažiausiai rūpiu, nes jis nueina ieškoti savo telefono.

Paimu jo telefoną nuo grindų ir ištiesiu jam, tačiau jis man net nepadėkoja! Ethan paprasčiausiai pagriebia telefoną iš mano rankų ir atsiliepęs kažką piktai sumurma. Po kelių minučių jis atsisveikina ir atsisuka į mane.

"Kur tavo sumauti rūbai?" jis piktu žvilgsniu nužvelgia mane ir galiausiai suraukia antakius kažką pastebėdamas ant vieno iš savo pirštų.

"Aš nežinau, tačiau jie ne šiame kambaryje" tyliai pasakau stengdamasi nesuerzinti jo dar labiau.

Pripažinsiu, iš visų kvailų Alicios draugų... šio vaikino bijojau labiausiai. Jis visuomet toks tylus ir nesiveliantis į bereikšmius pokalbius, be to, jis nuolat piktas! Ir esu įsitikinusi, kad jis turi labai daug paslapčių, kas mane gąsdina galbūt labiausiai.

"Parodyk savo kairę ranką" Ethan paliepia man. Nuleidžiu savo galvą į kairės rankos pirštus ir ant ketvirtojo piršto pamačiusi vestuvių žiedą - supanikuoju. Kokio velnio?

Nespėju parodyti šiam keistuoliui savo rankos, nes jis po kelių sekundžių atsiduria šalia manęs. Suinkščiu, kai jis stipriai suspaudžia mano ranką, tačiau jam tai, regis, nė motais. Išsigąstu dar labiau, kai pamatau tokį patį žiedą ant jo kairės rankos. Ištraukiu savo ranką iš jo gniaužtų ir išbėgusi iš kambario imu blaškytis po visą butą ieškodama savo rūbų. Ir jų neradusi - apsiverkiu. Neplanuoju grįžti namo apsivyniojusi baltu rankšluoščiu.

********
Perrašiau prologą. Iš vieno sakinio padariau beveik 800 žodžių. Tikiuosi jus sudomins šis mano darbas.😁