Išgalvoti Žmonės

Prologas

Visą savo gyvenimą aš troškau būti kuo nors kitu. Bet kuo – tik ne savimi. Vieną po kito tepiausi ant savęs apgavysčių bei melagysčių sluoksnius, dėjausi kaukes, lindau į svetimas odas. Tapdavau naujais žmonėmis, naujomis asmenybėmis, personomis. Galėjau tapti bet kuo – svarbiausia, kad tas žmogus iš tikrųjų neegzistuotų, būtų nerealus, išgalvotas. Tuomet galėjau slėptis po to žmogaus vardu kiek tik panorėjus.

Ir tas žmogus, kaip jau minėjau, galėjo būti bet kas: mergina ar vaikinas, jaunas ar senas, protingas ar kvailas, vienišas ar turintis daugybę draugų, netgi mylimųjų... Vienintėlis dalykas, siejantis šias personas, yra noras išreikšti save bet kokiu meniniu būdu, bet, ka dir ką jie pasirinktų – ar šokį, ar dailę, muziką ar rašymą, viskas jiems išeina niūru, liūdna, tamsu.

Visais tais žmonėmis aš apsimesdavau – ir, jei nuoširdžiai, vis dar apsimetu, norėdama per juos patirti tai, ko aš, tikroji aš, negali. Nekalbu apie kūnškus malonumus – ne, tikrai ne. Negaliu, pasinaudodama vienu iš tų žmonių, nueiti ir kur nors bare nusigerti. Negaliu pasimylėti. Kur nors nukeliauti. Dievaži, negaliu net paliesti kito žmogaus. Bet aš galiu bendrauti, išmokti, padaryti įtaką, tapti populiaria rašytoja, genialia programuotoja, inžiniere, biologe, kad ir paprasta kasininke, galiu PATIRTI.

Visos šios asmenybės, šitie išgalvoti žmonės yra mano būdas pažinti, suvokti ir pakeisti pasaulį. O šioje knygoje aš suteiksiu visiems galimybę susipažinti su jais ir pažvelgti į pasaulį tų personų, tų išgalvotų žmonių akimis.