31/08/17

66 7 4
                                        

Tvankus paskutinės vasaros dienos oras, maloniai dusino.
Dusino ir mintis apie grįžimą į mokyklą, todėl abi stengėmės apie tai negalvoti. Žolė erzinančiai kuteno mano nuogas kojas, kažkur už mūsų klykavo vaikai ir alkį tampė kaimynų kepamų šašlykų kvapas. Tačiau labiausiai ramybės nedavei tu. Švelnūs vėjo gūsiai kedeno tavo trumpus plaukus ir aš negalėjau nežiūrėti. Tavo žvilgsnis buvo įsmeigtas į švelniai sidabruojantį mėnulį ir aš žinojau apie ką mąstei.
Aš irgi pasiilgsiu visdar šviesiame danguje kabančio mėnulio.

-Žinai, ir rudenį taip būna, kaip ir pavasarį.. - tarstelėjei tu - tačiau siela jaučia, kad jau ne vasara, o tik josios atgarsiai.
Visa tai taip netikra..

-Mes irgi netikros.

-Pasakyk man, kad aš ne istorija. Ne skyrius tavo vasariniuose memuaruose.

-Tau nepatinka kai tau meluoja.

Koks jausmas mane mylėtiStories to obsess over. Discover now