Livenstaunas

PaSiūLyMaS

ANA

Liko vos kelios minutės iki lauktojo mokyklos baigimo skambučio, kuris reikštų mokslo metų pabaigą ir vasaros atostogų pradžią, kuris reikštų, jog baigėsi vienas mano gyvenimo etapas ir esu pasirengusi žengtį į suaugusiųjų pasaulį. Vieni klasės draugai skaičiavo minutes iki skambučio taip erzindami mokytoją , kiti tiesiog žiūrėjo pro langą, nekreipdami dėmesio į jos pastabas. O štai aš tiesiog sėdėjau ir laukiau svaiginančios vasaros. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad laukiau tos gundančios ir isvajotosios nepriklausomybės. Nespėjus išgirsti to nuostabaus skambučio garso, kviečiančio patirti daugybės vasaros nuotykių, per visą mokyklą nuaidėjo pranešimas skelbiantis, jog esu kviečiama į direktorės kabinetą. Eidama į jos kabinetą susimąsčiau, kokiu reikalu esu skubiai kviečiama paskutinę mokslų metų dieną. Mat nebuvau viena iš tų patrakusių paauglių, kurios pastoviai keltų rūpesčių direktorei. ką noriu apgauti -  buvau eilinė nuoboda ir tiek. Taip, namuose buvau visai kitas žmogus, bet čia juk mokykla.

Priėjusi prie kabineto durų pabeldžiau. Vos tai padariusi, išgirdau direktorės balsą, kviečiantį užeiti. Man įžengus į kabinetą direktorė maloniai tarė:

- Prašau prisėsti, panele Ana Šarlota, - ir parodė į priešais save stovinčią kėdę.

- Laba diena, kvietėte mane?

- Taip. Norėjau jums pranešti, jog esame labai pamaloninti jūsų pastangomis šiais mokslo metais ir tikrai norėtume jus paskatinti ir toliau tęsti tai, ką pradėjote mokydamasi čia. Tad, pasitarę su mokslo ministerija, nusprendėme jums padovanoti kelialapį į vasaros pramogų ir poilsio centrą ,,Livenstauną".

Nespėjus man susivokti, ji vėl prabilo:

- Tikimės, kad jums, Ana, ten labai patiks. ,,Livenstaunas" vienas garsiausių šalies vasaros pramogų ir poilsio centrų. Kelialapio trukmė du mėnesiai, žinoma, jeigu jums pabostų ir norėtumėte sugrįžti anksčiau - visada prašome. Tačiau viliamės, jog jums ten patiks ir neteks nutraukti atostogų anksčiau numatyto laiko.

- Dėkoju, esu labai sujaudinta.

- Džiaugiuosi. Štai, prašau, jūsų kelialapis, - ji ištiesė ranką per stalą ir padavė man mažą, baltą vokelį iš savo rašomojo stalo stalčiaus.

Dar kartą padėkojusi išėjau. Kol sėdėjau direktorės kabinete, nuskambėjo skambutis, kviečiantis vasarai. Visi klasės draugai jau tarėsi, kaip atšvęsti atostogų pradžią. O aš tuo tarpu susitariau vakare savo namuose susitikti su savo geriausiais draugais Chorche ir Lise. Su jais susipažinau dar ankstyvoje vaikystėje. Chorchė ir Lisė yra dvynukai, nors, atvirai tariant, jie visiškai nepanašūs. Chorchė - trumpai apsikirpęs, šviesių plaukų vaikinukas žydromis lyg dangus akimis. Jo sesers plaukai ilgi ir tamsūs, akys taip pat tamsios, rudos, tad kartais atrodo net juodos.

Vėlyvą popietę į mano namų duris kažkas pasibeldė. Nubėgau laiptais žemyn pažiūrėti, kas ten, nes draugų pasirodymui buvo dar kiek ankstoka. Išvydau tai, ko tikrai nesitikėjau išvysti. Vos atidariusi duris sušukau:

- Mama!

- Sveika, mano mieloji, - nusišypsojo ji.

- Mama, ką tu čia veiki? - paklausiau, vis dar negalėdama atsitokėti.

- Ar nepakviesi vidun? - paklausė ji.

- Taip, žinoma.

Pasitraukiau nuo durų ir stebėjau mamą grakščiai (kaip visada) įeinant į namus. Netrukus jau abi žingsniavome į erdvią svetainę. Ji buvo tokia, kokia patinka mano mamai. Mano tėvai išsiskyre. Tėtis norėjo namą įrengti taip, jog šis patiktų mamai, kad aš jausčiau, jog ji visada šalia manęs. Mama dievino mėlyną spalvą, todėl svetainės sienos buvo išklijuotos mėlynais tapetais, kurie priminė povo plunksnas. Prie langų kabojo natūralaus šilko audinio, vidurnakčio spalvos užuolaidos, netoli jo, prie sienos stovėjo prabangi baltojo ąžuolo sekcija. Žinoma, viduryje svetainės ant tamsinto ąžuolo parketo stovėjo juodos spalvos, natūralios odos minkštas kampas, o prieš jį stiklinis stalelis.