Ąžuolas

1

2016 kovo 15

Vaikštinėdama Alytaus gatvėmis išvydau Tave. Būčiau apsidžiaugusi, jei ne Tavo sumuštas ir kruvinas veidas. Puikiai atsimenu tą vakarą ir tą širdį suspaudusį vaizdą.
Atsimenu ir Tavo žodžius: "Kodėl tu verki?"
Verkiau ne dėl to, kad Tave sumušė. Ne dėl to, kad Tavo gražus veidas subjaurotas. Verkiau dėl to, kad tuo metu Tau buvau reikalinga.

Ąžuolai, net ir Tavo subjaurotas veidas atrodo tobulai.

Tą kartą atrodei toks trapus ir silpnas, lyg galėčiau Tave visą surinkti į delną, giliai suspausti, o jį atvėrus - išskristum dulkių debesim. Vešlus antakis buvo praskeltas, akies rainelė vos matėsi, nes akis buvo ištinusi, o lūpa praskelta ir nusidažiusi vyšnios raudonumo spalva.
Neatsimenu kiek kartų man dėkojai už tai, kad vedu Tave namo, bet manau skaičius perkoptų dešimtį. Tavo balsas buvo virpantis, Tu verkei.

Tai dar labiau suspaudė mano širdį.

"Galiu paklausti?" - tyliai ištariau.
"Aha" - vos girdimu balsu atsakei.
"Kas tai padarė?"
Po mano klausimo stojo tyla. Ir ta tyla mane žudo iki šiol. Tu pabijojai man pasakyti. Tu nesakei. Po mano klausimo sustojai ir paliepei eiti savais keliais. Tu šaukei ant manęs. Verkei ir šaukei. Ir aš išėjau. Palikau Tave gatvėje vienut vienutėlį. Sumuštą. Bejėgį. Silpną. Ar dėl to save kaltinu? Beprotiškai.
Kitą dieną mokykloje ir užsiėmimuose nepasirodei. Antrąją irgi. Praėjo savaitė, o Tavęs nei ženklo. Aš graužiau save. Sąžinė valgė mane iš vidaus, jog Tave palikau likimo valioje.
Po aštuonių dienų pasirodei. Vis dar su mėlyne po akimi, pleistru ant antakio ir šiek tiek ištinusia lūpa. Į mane nepažvelgei. Vengei manęs. Užsiėmimuose neištarei "labas". Tą vakarą verkiau.

Tik neištardamas "labas" priverti savęs nekęsti.

dabar

Dažnai primenu Tau kovo penkioliktą dieną. Ypač kai būnu įkaušusi ir mes dviese stovime balkone. Tu tik nusijuoki, pakraipai galvą ir pabučiuoji man į kaktą. Vieną kartą sakei, kad gailiesi liepęs man eiti namo. Gailiesi, kad dėl Tavęs liejau ašaras.

Bet Tu kartoji klaidas.