Peržengta Riba

1.

Pabudau nuo žadintuvo skambesio. Tingiai pramerkiau akis ir sugraibiau nuo naktinio staliuko mobilųjį telefoną, kad galėčiau išjungti tą įkyrų skambesį. Mano vaikinas Darius apsisuko ant kito šono ir toliau miegojo, o man reikia lipti iš lovos ir skubėti į kolegija.

Su Dariumi jau esame kartu pora metų, tačiau tik nesenai pradėjome kartu gyventi. Prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau jį sporto salėje. Jis buvo vidutinio ūgio, tamsiaplaukis, rudų akių ir raumeningo kūno. Darius pastebėjo, jog netaisyklingai atlieku, kai kuriuos pratimus su hanteliais, todėl pasiūlė padėti. Taip ir prasidėjo mūsų pažintis. Mano vaikinas yra visiška mano priešingybė: impulsyvus, greitai įsižeidžia, mėgsta vadovauti, veltis į konfliktus. O aš esu ramesnė, vengenti dramų, gyvenanti savam pasaulyje. Nors priešingybės turėtų traukti vieną kitą ir papildyti, tačiau mūsų atveju yra atvirkščiai. Jis nesiklauso manęs, nes amžinai jaučiasi teisus. Už mane priima sprendimus. Apie romantika išvis tyliu. Senai nėra padaręs kažkokia staigmena ar padovanojęs gėlę. Jam svarbiausia tik sportas ir boksas. Jeigu kur nors ir nusiveda, tai tik į kiną arba kur nors pavalgyti. Dažnai savęs klausiu „Kokio velnio aš dar esu su juo?", bet tikriausia todėl, nes prisirišau ir myliu tokį koks yra.

Išlipus iš lovos užkaičiau arbatinį ir nuėjau po dušu. Nusipraususi apsirengiau mėlynais džinsais ir languotais marškiniais. Šviesius ilgus plaukus susirišau į arklio uodegą. Šiek tiek pasidažiau. Pasiryškinau akis, kad pabrėžčiau savo žydrą akių spalvą.

Nuėjusi į virtuve įsimečiau į skrandį pora sumuštinių ir išgėriau juodos kavos puodelį. Į rankinę susimečiau reikiamiausius daiktus paskaitoms. Užsimečiau juodą odinukę ir įsispyriau į Nike kedus.

Išėjus iš laiptinės mane pasitiko lietingas oras. Džiaugiuosi, kad turiu automobilį ir nereiks permirkti kiaurai. Dar reiks iš namų paimti grupiokę Rasą, kuri netoli manęs gyvena. Mudvi susidraugavome nuo pirmos pažinties dienos ir tapome geriausiomis draugėmis.

Nuvažiavusi prie jos devynaukščio pamačiau ją stovinčia prie laiptinės durų po stogeliu. Ji buvo vidutinio sudėjimo mergina, raudonų plaukų ir žalių akių. Mėgo moteriškus drabužius. Visada ją pamatysi su aukštakulniais. Kitos avalynės nepripažįsta.

- Sveikutė, - pasisveikino iššokdama į automobilį, - Vėluoji 5 minutes, - papriekaištavo pažvelgusi į „Guess" laikrodį.

- Nevėluoju, čia tu penkiomis minutėmis per anksti išėjai, - atkirtau ir išvažiavau iš jos kiemo kolegijos link.

- Pasiruošei Kultūros istorijos paskaitai? Tikiuosi bus nesunkus testas, - paklausė.

- Taip. Vakar iki dvejų nakties kaliau teoriją, bet spėju teks įkalti dar vieną puodelį kavos, nes ima mieguistumas.

- Aš neturėjau kantrybės, tiek laiko sėdėti prie teorijos. Bet tu man padėsi?

- Žinoma,- ramiai atsakiau, nors jaučiausi išnaudojama. Amžinai tenka Rasai padėti su namų darbais arba kitaip tariant už ją juos padaryti, nes ji paprasčiausiai tingi, nors teisinasi jog nesupranta.

Vos radau laisvą vietą pastatyti savo raudoną Volkswagen LUPO automobilį. Iki paskaitos buvo likę tik penkios minutes, todėl bėgte užlipome į trečią aukštą. Visi grupiokai jau buvo susirinkę.

Rasa atsisėdo už manęs ir dėstytoja išdalino testo lapus. Klausimai nebuvo sunkūs, todėl greitai atsakiau. Rasa vis baksnojo su tušinuko galu, kad pasakyčiau atsakymus. Vos girdimai atsilošusi sušnabždėjau juos.

Po testo laukė Kompiuterinės grafikos pora paskaitų. Jos pradėjo taip pat labai greitai. Braižėme su AutoCad programa.

- Kad nebūtum tokia susiraukusi, pastatysiu tau kavos, - tarė Rasa kai keliavo valgyklos link, - Žinau, kad laikai mane išnaudotoja.

- Visai ne..., - melavau, nes nenorėjau veltis į konfliktą.

Susiradome laisvą staliuką. Rasa nuėjo paimti du puodelius kavos, o aš tuo tarpu išsitraukiau telefoną ir naršiau po Facebook'ą. Vis pakeldama akis pažiūrėdavau į Rasą, kuri stovėjo didžiulėje eilėje. Galėjome pasiimti kavos ir iš aparato, bet mano draugė užsispyrė gerti iš normalaus puodelio.

Mano žvilgsnis sustojo ties aukštu tamsiaplaukiu vyriškiu, kuris stovėjo eilėje ir nenuleido nuo manęs akių. Jis dėvėjo juodas kelnes ir tvarkingus išlygintus mėlynus marškinius. Jam turėjo būti apie 30 metų. Nusukau akis į šoną, apsimesdama, kad nužiūrinėju aplinka. Vėl pažvelgiau į tą vyrą, bet jis jau į mane nebežiūrėjo.

Po kelių akimirkų raudonplaukė sugrįžo su dviem puodeliais.

- Na, kaip tau sekasi šeimyninis gyvenimas su Dariumi?, - smalsavo.

- Maniau, kad bus geriau, - nusivylusi prisipažinau, - Nors esame šalia, bet jaučiuosi labai nuo jo atitolusi.

- Kodėl taip sakai? Čia todėl, nes jis nenori vestuvių?

- Tikrai skaudu išgirsti iš mylimo žmogaus žodžius „Kam tos vestuvės, mums ir taip gerai". Toks jausmas, lyg aš pats blogiausias variantas santuokai.

- O jis žino, kad blogai jautiesi dėl to?, - paėmė mane už rankos.

- Ne, - nuleidau akis, - Jeigu pradėsime apie tai kalbėti, Darius vėl sakys „vestuvės, tik formalumas". Beprasmiška apie tai su juo kalbėti.

- O tu pabandyk, - ragino mane draugė, tačiau aš bijojau. Žinojau, kad jis numos su ranka į mano žodžius.

Gurkštelėjau kavos ir mano akys vėl susitiko su paslaptingu vyriškiu. Jis sėdėjo atokiau ir valgė kepsnį nenuleisdamas nuo manęs akių. Kodėl jis taip į mane spokso? Gal mes pažįstami? Bet labai abejoju. Veidus atsimenu.

Rasa pradėjo pasakoti savaitgalio planus, o aš stengiausi jos klausyti ir nekreipti dėmesio į tamsiaplaukį. Nors nežiūrėjau į jo pusę, bet galėjau jausti jo verianti žvilgsnį. Tai mane labai trikdė.

Sugrįžome į paskutinę paskaitą, tačiau sunkiai galėjau susikoncentruoti į dėstytojos žodžius, nes mintys sukosi apie tą paslaptingą vyriškį.

Tai mano nauja istorija. Laukiu jūsų vote ir komentarų.