Svetimšalė (taisoma)

Prologas

Ši istorija taisoma ir šiek tiek perrašoma. Taip pat keisis keli dalykai. Šįkart tikrai ketinu užbaigti šią istoriją.

1558 metai

Emelija jau seniai svajojo kartu su savo tėvu plaukti didžiuliu laivu. Pagaliau, kai jai suėjo aštuoneri metai, tėvas  leido prisijungti, kad ir kaip prieštaravo mama. Tarnaitė sukrovė mergaitei nedidelį krepšį, kurį galėjo pasiimti kartu su savimi.

-Kur plauksime? - paklausė mergaitė, kai kartu su tėčiu lipo į didžiulį laivą.

-Mūsų laivas neturi maršruto.  Bet yra keleivių norinčiu išlipti, kurioje nors saloje, kur jiems dar nėra tekę būti, - paprastai atsakė vyriškis pažvelgęs į savo mažąją mergytę. Džeko giminėje buvo galima rasti ir šaknų vedančių į Kiniją. Visad svajojo ten nuvykti, kad ir vos trumpam parodyti mažajai Emelijai tikrąją tėvynę. Vyras mėgo keliauti, bet jo žmona labiau mėgo tvarkytis namuose ir užsiimti kitokiais moteriškais dalykais. Emelija  kelionių troškimą buvo paveldėjusi iš tėvo, nors savo išvaizda labiau priminė motiną. Jos akys buvo siauresnės, nei kitų  vaikų, taip pat turėjo ilgus tamsius plaukus.

-Ar mes kada plauksime į Kiniją? - mergaitė visad svajojo pamatyti šalį, apie kurią vis kalbėjo motina.

-Galbūt, - atsakė vyras, kai suradęs jiems vietą laive numetė jų kuprines.

Laivui pajudėjus kapitonas liepė visiems kurį laiką pabūti savo vietose. Mergaitė su nekantrumu laukė, kol galės užlipti ant denio ir pamatyti bekraštį vandenyną.

-Tėti, mama visad man sakė, kad geriau likti ant kranto, nes laivas gali sudužti ir mes nuskęsim.

-Tavo mama Guang, nemėgsta laivų, nes jos tėtis kartą išplaukęs žvejoti daugiau nebegrįžo.

Emelija nuliūdusi pažvelgė į savo rankas, kai išgirdo kapitono balsą leidžianti jiems pakilti į denį. Mergaitė greitai užbėgo laiptais į viršų. ir pribėgusi prie turėklų sušuko:

-Oho. Čia tai bent.

Vaizdas išties buvo kvapą gniaužiantis. Vandenynas siekiantys horizontą. Danguje keli debesėliai plaukiantis nežinoma kryptimi. O aplink saulė tarsi kas būtų nubrėžęs apskritimą.

-Tai nuostabu, tėti, - pasakė vos vyras prisiartino prie jos.

-Dar pamatysi koks bus vaizdas, kai leisis saulė.

Mergaitė negalėjo sulaukti vakaro.

Po dešimties dienų.

Jie ilgai plaukiojo jūroje. Mergaitė jau spėjo pamatyti ir kelias salas, o keli žmonės net išlipo vienoje iš jų. Emelija sėdėjo ant suoliuko netoli laivo galo, kai pamatė, kaip pro ją prabėgo keli sunerimę vyrai.

-Tėti, kas vyksta?

-Nežinau. Bet jei pabūsi čia, nueisiu išsiaiškinti.

-Gerai, - ji linktelėjo ir pažvelgusi į vandenyną pastebėjo, tai ko per visas šias dienas neteko matyti. Kilo bangos, kurios vis labiau siūbavo laivą.

Mergaitės tėtis grįžo gana greitai. Jo veide ji galėjo įskaityti tą patį nerimą, kuris buvo apėmęs visus.

-Kas nutiko? - paklausė dar kartą.

-Turėsim išlipti ten kur dar niekam nėra tekę būti.

-Kodėl?

-Ar matai kylančias bangas? Kapitonas sako, kad jos vis didės, kaip ir kylantis vėjas, kuris vis šiaušia tavo plaukus.

Mergaitė tik linktelėjo ir įsikibusi į tėvo ranką nusekė paskui jį į kajutę.

Ėjo minutės, galiausiai ir valandos. Laivas vis labiau siūbavo, kai į jų gyvenamąsias  patalpas įsiveržė vienas iš įgulos narių.

-Didžiulės bangos, reikia kuo skubiau dingti iš laivo.

-Bet kur mes lipsime? - mergaitės tėtis prisitraukė ją arčiau.

-Bangos mus neša tiesiai į vieną salą, jei pavyks sugebėsim ją pasiekti gyvi.

Tai pasakęs jis nubėgo perspėti kitų žmonių.

Džekas paėmęs mergaitę ant rankų nunešė ją ant laivo denio. Pastebėjęs nedidelius laivelius ir  juose sėdančius žmones jis pamatė ir salos kontūrus.

-Eime, tau reikia į laivą.

Ji pribėgo prie vieno iš įgulos narių, kuris vis padedinėjo žmonėms įlipt.

-Greičiau, - pamatęs vyrą su mergaite pakvietė jis.

Jie įlipo į laivelį, kuris lynais buvo nuleistas į vandenyną. Didžiulės bangos vis labiau siūbavo, bet jie dar turėjo vilties pasiekti salą.

Mergaitė drebėjo ir iš baimės, ir iš šalčio.

Jiems vis labiau artėjant prie kranto pastebėjo jau aiškesnius salos kontūrus ir uolienas.

-Mes jų neišvengsim, - sušuko kažkuri moteris sėdėjusi visai netoli. - Sudušim prie pat kranto.

-Jei taip galvosi, taip ir bus, - sušuko dar kažkas.

Mergaitė pažvelgė į laivą, kurį jie visai neseniai paliko. Jo denyje vis dar bėgiojo žmonės.

Vos išgirdusi riksmą spėjo atsisukti ir pamatyti uolą į kurią ir atsitrenkė mažasis laivelis.

Jie iškrito į vandenyną. Mergaitė nemokėjo plaukti, todėl kaip tik galėjo bandė išsilaikyti paviršiuje. Jos tėtis visomis pastangomis bandė pasiekti mergaitę, bet bangos buvo per didelės, o srovės nešė visai į kitą pusę.

Emelija jau galvojo, kad ko gero jai tebuvo lemta gyventi vos aštuonerius metus. Ji jau ruošėsi pasiduoti, todėl tik užmerkė akis.

**

Netikėtai pajutusi kaip kažkas ją purto už peties ji pramerkė  sunkias akis.

Keistas vyriškis buvo palinkęs prie pat jos ir kalbėjo kalba, kurios jai dar neteko girdėti.

Tik apsidairiusi suvokė, kad kažkaip atsidūrė krante. Atsisėdusi ji nežiūrėjo į vyriškį, nes galvojo, kad galbūt ir kiti bus čia, bet krantas nušviestas saulės, buvo tuščias.

Jaunoji mergaitė atsidūrė vienui viena visiškai svetimoje žemėje.