Ir štai, guliu ant bėgių, nesuprasdama kodėl man tądien pasirodė, kad gyvenimo per daug. Nesupratau, kaip viskas įvyko. Nesupratau, tačiau toliau gulėjau, ir mačiau, kaip visas gyvenimas prabėga pro akis, ir štai aš, šešiolikmetė Joana stoviu ir rankose laikau respublikinės olimpiados, pirmos vietos nugalėtojos diplomą, o štai kitą akimirką, jau septyniolikmetė, guliu ant bėgių ir jaučiu, kaip mirtis kvėpuoja man į veidą. Nežinau kelintą kartą per šiuos metus, nežinau kelintas būdas, kuriuo žaidžiu su likimu, bet švelniai tariant, mirtis manęs tikriausiai nekenčia. Ir kodėl gi ne, galvojau aš, iki tol, kol tolumoje, raudonai nusidažiusiame horizonte, išgirdau atvažiuojant traukinį, ir supratau, kad galbūt tai galas.
YOU ARE READING
Sunaikinau savo gyvenimą.
AdventureKartais gyvenimo būna per daug. O kartais per mažai. Niekad nežinosi. Ir štai kartais, o gal netgi gana dažnai, pasirenkame jį sunaikinti. Joana irgi tokia.
