Viskas tik dėl tavęs

1.

///Scott Evans///

New Yorko traukinių stotis. Išlipęs iš traukinio atsiduriu labai didelėje ir erdvioje salėje, kur mane pasitinka mokyklos laikų draugas Sam Foster. Net keista pagalvojus, kaip kartais susiklosto skirtingai draugų gyvenimai. Kadaise sėdėjome mokyklos viename suole, daug juokėmės ir krėtėme eibes, o štai dabar jis mokosi New Yorko medicinos koledže. O aš? O ką aš? Neturiu jokio tikslo gyvenime. Tai taip apgailėtina kaip ir atrodo, bet per daug nesigriaužiu. Paskyriau šį tuščią savo gyvenimo tarpsnį paskirti vieninteliam dalykui, kuris leidžia man atsipalaiduoti ir užsimiršti, kuris leidžia patirti man naujų emocijų. Tada aš jaučiuosi kaip niekada gyvas.

Numetu savo sunkų kelioninį krepšį sau prie kojų, kai prieinu prie Samo. Plačiai jam nusišypsau ir išskečiu rankas į šalis, taip jam parodydamas, kad noriu apkabinti senai matytą draugą, kurio nemačiau jau beveik visus metus. Jis be žodžių padaro tą patį ir mes apsikabiname, užtvirtindamas mūsų draugystę paplekšnoju delnais jam per nugarą.

- Daug laiko praėjo. - pirmasis pradeda pokalbį Samas.

- Apsieikime be tų sentimentų. - vis plačiai šypsodamasis atsakau jam.

Daugiau nerūpestingų šnekų mums ir nereikėjo, mes jau ilgą laiką geri draugai, todėl tyla mūsų netrikdo. Aš pasilenkiu ir vėl pasiimu savo kelioninį krepšį, atsitiesiu ir mes patraukėme pro didžiausias šios traukinių salės duris, pro kurias išėję patenkame į nepaprastą, neramaus ir visada skubančio miesto šurmulį. Apsidairau. Kartą esu buvęs šiame mieste, bet tai buvo kai buvau dar vaikas. Didelis miestas - mažas žmogus. Tu čia esi niekas, niekas tavęs nepastebės, niekam neįdomu kaip tu atrodai ir ką veiki. Čia visi turi per akis ir savų rūpesčių. Pasigauname geltoną taxi automobilį ir jau keliaujame į Samo butą. Sėdime ant galinės taxi sėdynės, mano krepšys guli man ant kelių. Automobilį vairuoja laimingas vyrukas, kas man pasirodo labai keista, įdėmiai jį stebiu, kol Samas vėl nepradeda su manimi pokalbio.

- Kuriam laikui pasiliksi?

- Dar nežinau. Ir šiandien nenoriu dar kalbėti kokiu tikslu atvažiavau pas tave.

- Tai tik dar labiau intriguoja. - tyliai nusijuokia Samas.

- Žinau, - atitraukiu žvilgsnį nuo taxi vairuotojo ir pažvelgiu į draugą. - Tokia ir buvo mintis.

Samas šypsodamasis nusisuka nuo manęs ir žvelgia pro langą į tolį. Aš padarau lygiai tą patį, bet tai trunka vos keletą minučių ir mes jau pasiekėme Samo namą.

- Dvylika dolerių. - pasigirsta linksmas vairuotojo balsas.

- Aš sumokėsiu. - pasakau vos tik pamatau, kaip Samas traukiasi piniginę. Jis tam neprieštarauja. O aš suskaičiuoju reikiamą pinigų sumą ir paduodu maloniam vairuotojui.

Išlipu iš taxi su savo kelioniniu krepšiu rankoje. Samas jau stovi prie atvirų namo durų, kurios veda į laiptinę. Lipame į trečią aukštą. Čia lifto nėra, nes namas senos statybos, bet gana neblogai atrodo. Pasiekę reikiamą aukštą ir atrakinus buto duris sueiname į vidų. Nusiaunu batus ir pavasarinę striukę, pakabinu ją. Kelioninį krepšį numetu ant sofos, kur manau, ir miegosiu, nes nesitikiu, kad Samas turės dar vieną lovą bute.

- Neblogai įsikūręs. - pagiriu draugo dabartinius nuosavus namus, bet man pasidaro kažko liūdna. Jis jau turi kažką savo, kažko siekia, o aš tuo metu esu atsipūtęs ir nieko nenuveikiau geresnio.

- Ačiū. Tualetas ir vonia štai čia. - jis atidaro duris į vonios kambarį ir įjungia šviesą, kad galėčiau tuo įsitikinti. - Čia virtuvė, o ten mano kambarys. - parodo kryptis pirštu iki tų kambarių.