Draugė už pinigus. (Baigta)

1dalis♥

  Beatriče Brown*
Pakreipiau galvą ir toliau spoksojau į spintą kurioje buvo krūva drabužių, bet ką apsirengti nežinojau. Galu gale atsidusau ir pagriebiau baltą palaidinę kuri buvo išmarginta juodais taškučiais, pridėjau prie savęs.
-Hm.. Na gal šitas tiks,- nusišypsojau ir dešine ranka pasitaisiau kreminės spalvos plaukus, viena sruoga užkrito ant veido, letai ją nubraukiau, pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje, akyse pasirodė ašaros, stipriai užsimerkiau, kad nei viena nenutekėjų ir nenubėgtų tušas.
-Ar jau pasiruošei? ,- į kambarį įėjo mama. Atsimerkiau ir liūdnai pažvelgiau į ją.- Ah mieloji, juk žinai ,kad viskas bus gerai.- Ši apkabino mane, stengiausi neapsiverkti, tad stipriai suspaudžiau lūpas ir giliai įkvėpiau.
-Nebus.. Niekas nenorės su tokia kaip aš bendrauti,- sušlubavau prie lovos ir atsisėdau, nusivilkau pižaminę palaidinę, ant šono dar buvo likę randų. Negalėjau į juos žiūrėti.. Greit užsivilkau baltus maškinius kurie puikiai atrodė prie mano naujų, juodų džinsų. Įsispyriau į savo sportbačius ir pasiėmiau rankinę.
-Mieloji, pamiršai mokyklinį švarką,- tarė mama ir nukabino jį nuo pakabos. Kaireje rankoje ji laikė gėles kurios buvo skirtos mano aukletojai, visą vasarą laukiau šios dienos, bet jau nebe dabar, kai tapau suluošinta. Bijojau būti klasės atstumta, negaliu normaliai vaikščioti ir negaliu normaliai judinti kairės rankos. Vaikštau šlubuodama, kitaip negaliu, sunkiai valdau kairę koją. Atrodau turbūt juokingai, niekam tokia kaip aš nepatiks.
Įsėdau į mašiną, šalia manęs mano vyresnioji sesuo, ši man nusišypsojo, kiek galėdama kilstelėjau lūpų kamputį.Kas karta sedėdama mašinoje prisimenu tą kraupią dieną. Tramdžiau ašaras, mašina pajudėjo, palinkau į prieki,o tuomet automobiliui sustojus vėl prilipau prie kedės. Prieš akis vėl iškilo tas vaizdas. Liepos vidurys. Aš,mama ir tėtis įsėdome visi į mašiną ir išvažiavome apsipirkti, net nesitikėdami kuo baigsis visa tai. Sustojome prie šviesaforo, sau ramiai spoksojau į žmonės einančius šaligatviais, jau norėjau parodyti mamai kokią tobulą rankinę turi viena mergina, bet netrukus pajutau smugį, skausmas perverė nugarą, kairę koją ir kairę ranką. Netekau samonės. Pabudus ligonineje vos negavau šoko, nes nekenčiu ligonių, nemėgstų juose būti, mane jos gązdina, o išgirdusi kas įvyko - apsiverkiau. Pasirodo į mus trenkėsi viena mašina, tiksliau iš kairio šono tiesiai toje vietoje kur sedėjau aš. Buvau laiminga jog tėvams nieko nenutiko, tačiau kai pasakė, jog nebegalėsiu normaliai vaikščioti ir valdyti kairės rankos bei kairės kojos, apsipyliau ašaromis, klykiau ir rėkiau. Ankščiau lankiau plaukimą.Baseinas - buvo antrieji mano namai, ten kur bėgdavau susipykusi su tėvais ar vyresniaja sese, ten kur pailsėdavau nuo visų problemų...
Štai jau praėjo pusantras mėnuo kai taip gyvenu, neplaukiu, vaikšau kartais pasiramstydama ir sunkiai ką nulaikau kairėje rankoje. Netrukus sustojome mokyklos kieme. Nauja mokykla.. Gimnazija. Aš jau vienuoliktokė. Pajutau kaip smarkiai plaka mano širdis ir kaip prakaituoja delnai, giliai įkvepiau ir šiek tiek pašiaušiau savo plaukus, kuriais aš visada didžiavausi, jie buvo stori,gražūs ir tiesūs, tokie, kurių man pavydėjo daugelis merginų. Nusišypojau mamai ir padėkojau jog atvežė, tačiau ji užsispyrė eiti kartu, taigi teko nusileisti, sesuo nukėbilno savais keliais,o aš šlubuodama traukiau į mokyklą.
Po dešimts minučių jau buvau prie reikiamo kabineto, giliai įkvėpiau ir palenkiau durų rankeną, visi jau buvo susirinkę, kiek galėdama nusišypsojau, mane perverė daugybę žvilgsnių, stengiausi eiti normaliai,o ne šlubuodama, bet nesugebėjau, tad visi spoksojo kaip lėtai slenku link paskutinio suolo. Šviesapklaukės moters šypsena mane ramino, ji su manimi pasisveikino, tai pat su mano mama. Šioje klasese aš buvau vienintele atėjusi su mama ir taip pat vienintelė naujokė. Dauguma paauglių vis atsigręždavo,kad pažvelgtų į mane. Galiu prižpažinti,kad čia buvo tikrai daug gražių vaikinų, vienas ypač mane pakerėjo. Stebėjau kaip jis kas kelias minutes perbraukia rankomis per savo šviesius plaukus, po to nusišypso, nes šalai sėdintis draugelis, tai pat visai simpatiškas, pasako kokį nors juokelį ir stengiasi suvaldyti juoką. Tikiuosi,kad jie juokiasi ne iš manęs. Ore su dešine koja piešiau nematomus apskritimus, pro ausis slydo žodžiai kuriuos kalbėjo auklėtoja. Mano mama kažka užsirašinėjo, tad nesurūpinau jog ką nors praleisiu.
-Taigi iki rytojaus,o tu mieloji Beatriče,prašau pasilikti pas mane,- pažvelgiau į mamą, ji be žodžių pasakė jog palauks manęs kolidoriuje, linktelėjau galva ir atsistojau, kai kurie paaugliai vis dar spoksojo į manę, tuomet susirinko savo daiktus ir dūmė iš klases. Netrukus likau vienut vienutėlė, tik su savo auklėtoja.
-Aš esu Mona, tavo auklėtoja, manau jau supratai tą,- nusišypsojo, aš sukikenau. Tuomet teko klausytis jos pasakojimų apie mūsų mokyklą ir kitas nesąmones, man buvo taip nuobodu jog galėjau nusižiovauti daugybes kartų, bet stengiausi tvardytis, nes nenorėjau pasirodyti nemandagi...

*Klarisa Daniel*
Vos tik įėjusi į mokyklą iš karto išvydau Veroniką, nusišypsojau ir pribėgau prie jos. Apkabinau.
-Laaaabas, kokie gražūs balti marškinėliai ,- puoliau girti. Veronika visada atrodė stilingai ir gražiai, rudos garbanos jai labai tiko, draugė sukikeno.
-O man labai patinka tavo sijonas ,- šyptelėjo.- Ai jo, žinojai ,kad turėsime naujokę? - Veronika pasukiojo akis ir atsiduso. Nors ir kokia ji man buvo gera draugė, kartais jos elgesys mane erzino,senai žinau,jog Veronika nemėgsta naujokėlių, gal bijo, jog ateis geresnė už ją,o tada jos vaikinas Dominykas pabėgs. Bet jei myli, tikrai taip neatsitiks...
-Rimtai? Geras,- kilstelėjau antakius. Kol lipome laiptais iki kabineto, teko klausytis Veronikos burbenimų apie tą naujokę, mat pagal ją, ji bus tikra nevėkšla, nerangi ir tikra mados katastrofa. Norėjau papriekaištauti, jog negalima apie žmogų sakyti, jei dar jo nematei, bet patylėjau. Įžengusios į klasę naujo veido nepastebėjom, atsisėdau į suolą ir pažvelgiau į aukletoją. Ją visada žavėjausi, nors šiai buvo gerokai virš trisdešimts, bet jai buvo galima duoti maks dvidešimts penkis metus. Jos stilius man tai pat visada patiko, toks jaunatviškas ir žavus.
Žvilgtelėjau į Veroniką, ši buvo įsisiurbusi į Dominyko lūpas, tad sedėjau viena, netrukus auklėtoja parodė tylos ženklą ir visi nutilo. Ant lentos buvo užrašytas sveikinimas apie tai, jog mes jau vienuoliktokai.Mūsų auklėtoja Mona nusišypsojo ir ėmė kalbėti, Veronika atsisėdo šalia manęs ir netrukus pajaučiau kaip ji ėmė tvarkyti mano plaukus. Man buvo įdomu, kur gi ta naujokė, gal Veronika kažka supainiojo?
Netrukus klasės duris atsivėrė, auklėtoja nutilo, visi pažvelgė link durų pusės, netrukus įėjo smulki mergaičiukė...Šlubuodama...Jos veide matesi nerimas, jos plaukai man labai patiko. Kreminės spalvos ir dar tokie purus, lengvai krentatis ant pečių... Visi nusekė ją žvilgsniais, tuomet Mona pasisveikino su ją ir ėmė toliau kalbėti kas mūsų laukia šiais metais. Man smarkiai pagailo mūsų naujokės, iš Veronikos veido matėsi jog tai mergaičiukei galas,o ji dar ir neįgali... Tačiau šį karta nusprendžiau pasipriešinti Veronikai. Nors ir kaip ją myliu, negaliu leisti skaudinti kitų.
-Nesijaudink, nieko jai nedarysiu,- lyg mano mintis skaitytų tarė Veronika ir nusišypsojo.- Bet ji atrodo tikra nevykeė.. Nors ir graži, bet nemanau,kad kad kas nors į ją žiūrės.
Giliai atsidusau, nenorėjau ginčytis su ją, Veronikos charakteris labai sunkus, bet mes bendraujame nuo mažens, tad ją myliu tokia kokia ji yra.
Po kurio laiko įteikeme gėles ir buvome paleisti namo. Girdėjau kaip kai kurie klasiokai verkšleno jog reikės vėl arti ištisus devynis mėnesius, aš tai pat nebuvau labai apsidžiaugusi mokslų pradžia, bet laiko nesustabdysi. Troškau kuo greičiau grįžti namo ir vėl piešti. Piešdama užsidirbų nemažai pinigų, daug ką mano piešiniai žavi, piešiu ir portretus, piešimas tai lyg kažkas nuostabaus, atsipalaiduoji ir pasijunti labai laimingas, nes darai tai ką myli.
-Iki,- atsisveikinau su Veronika, ši man nusišypsojo irgi atsisveikino ir nulekė prie Dominyko. Norėjau jau atidaryti mokyklos duris ir eiti lauk, bet netrukus prie manęs priėjo kažkokia moteris, netrukus ją atpažinau, tai naujokės mama.
-Sveika,- pasisveikino ir nusišypsojo.
-Sveiki,- atsakiau ir tai pat savo veidą papuošiau dailia ir nuoširdžia šypsena.
-Aš esu Beatričes mama, jūsų klasės naujokės mama. Beatriče labai jaudinosi prieš atvažiuojant čia, tikiu ,kad ir dabar ji labai jaudinasi.. Ji bijo būti atstumta dar kai yra su negalia..- kalbėjo,o aš linkčiojau galva, netrukus ji paėmė mano ranką ir į delną įdėjo du šimtus svarų. Aš pasimečiau.-Būk gera, pabendrauk su ją, bent jau kol ji pritaps.
Likau išsižiojus, Beatričės mama nusišypsojo ir nuėjo. Aš stovėjau vietoje ir žvelgiau į du šimtus svarų savo delne. Greit įsisdėjau pinigus į savo kišenę, apsidairiau ir dingau iš mokyklos.