Secrets *H.S Lithuanian Fanfiction*

1 dalis

Deveida tą... Deveida aną...
Jau nuo pat ryto mano motina bėgiojo aplink mane aiškindama ką įsidėti.
-Juk tu nori atrodyti gražiai prieš savo sužadėtinį,-aukštu balsu pasakė mama.
-Žinai,mama. Aš nenoriu prieš jį atrodyti graži. Todėl ar galiu su juo negyventi?-paklausiau toliau žiūrėdama į telefoną.
-Ne,negali,-pasakė mama ir atemė iš manęs telefoną.-Turėtum krautis daiktus,o nerašinėti kažkokios neaiškios asmenybės tipui.
-Tiesą pasakius,mama,jo vardas Dawn ir jis nėra kažkoks neaiškus tipas,-pasakiau sukryžiuodama rankas ant krūtinės ir toliau specialiai spoksojau į mamą toliau nieko nedarydama.
-Jo vardas ne Harry,todėl jis yra neaiškus tipas,-atsakė mama pažvelgdama į mane.-Bent plaukus pasileisk,Deveida.
-Mano plaukai,mano valia kaip juos nešioju,-atrėžiau atsistodama ir nueidama iki spintos.
-Aš juos nukirpsiu ir galėsi juos nešioti tik palaidus.
-Pirmiausia,negrąsink man tais dalykais kurių niekada neįvygdysi,o antra. Patikėk,mam,aš vis tiek surasiu būtų juos susirišti.
-Deveida,gal gali nueiti pažiūrėti ar tavo broliui nereikia pagalbos,-pasakė mama jau bepradedanti nervintis.
-Kokios dar pagalbos,mam?-paklausiau išlįsdama iš spintos.-Jis valgo ir jam nėra kokie 3 metukai,kad aš jį maitinčiau.
-Deveida,-įsakmiu tonu pasakė mama.
-Aš irgi tave myliu,-pasakiau išeidama pro savo kambario duris.
Nuėjau koridoriumi tiesiai prie laiptų. Man leidžiantis pastebėjau,kad apačioje prie laiptų aikštelės jau stovėjo vienas mano lagaminų.
Nulipusi laiptais nuėjau tiesiai į virtuvę,kur žinojau busiant savo vyresnyjį brolį Niall.
Vos įėjusi į virtuvę pamačiau jo šviesių plaukų kupeta kyšiančia iš už šaldytuvo durelių.
-Mama,ar mes turim brokolių?-paklausė Niall nė nepažvelgęs į mane.
Nusišypsojau evil smile ir krekštelėjusi pabandžiau šnekėti kuo panašesniu balsu į mamos.
-Brangusis,o kam tau brokolių?-paklausiau. Yey,tai skambėjo labai panašiai kaip mamos balsas.
-Tiesiog norėjau jai įdėti keletą į lagaminą,prisim...-šnekėjo Niall ir tada pakėlė galvą ir pamatė mane.-Ei!
-Norėjai pridėti man brokolių?-paklausiau prisimerkusiai žiūrėdama į Niall ir atsisėdau ant kedės.
-Prisiminimui apie mane,Davata,-pasišaipė Niall.
-Nenoriu tavęs prisiminti,Najalai,-atsakiau jam tuo pačiu.
Niall buvo už mane 2-iejais metais vyresnis,tačiau nors mudu ir buvome brolis ir sesuo,mudu buvome visiškai nepanašūs.
Jis buvo mėlynakis blondinas,o aš brunetė(dabar jau violetinių plaukų),rudaakė. Jis buvo šviesus,o aš tamsesnė.
Galbūt mudu iš išvaizdos ir nebuvome panašūs,tačiau charakteriu buvome pernelyg panašūs. Visada prikrėsdavome šunybių,o kalte suversdavome kitam. Tačiau tikroje bėdoje mes vienas kitam visada padėdavome.
,,Davaita" ir ,,Najalas" buvo specialieji pasišaipymo vardai sugalvoti vienas kitam. Tiesą pasakius niekas kitas nelabai ir te suprato mudviejų vidinio humoro.
Kad ir kiek mudu su Niall pykdavomės(kas įvykdavo dažnai),jo pasiilgsiu labiausiai.
-Brokolių žiurkė,-pradėjo Niall mudviejų eilinį karą.
-Citrinų vergas.
-Gaidys.
-Boom! 1:0 ne tavo naudai,Najalai,-pasakiau persimesdama plaukus per petį.-Aš negaliu būti gaidys,nes aš esu mergina.
-Ar tu tuo įsitikinusi,Davaita? Aš manau,kad tu vaikinas.
-Ar žiūrėjai,kad sakai?
-Jeigu pamiršai,Davaita,-pasakė Niall.-Aš dalyvavau tavo gimdyme.
-Tau tada buvo tik 2-ieji. Tu nesupratai kas vyksta.
-Supratau tik tiek kad kažkokia pabaisa lenda iš mano mamos ir po minutės išlindai tu.
-Tai jau dėkui. Pasijauč...
Mane nutraukė mamos riksmas:
-Deveida! Brangioji,ateik čia!
-Tai dar nebaigta,-pasakiau Niall prieš išeidama pro duris.