like i care

istorija 0.1

Nuo ko prasideda pasakojimai? Turbūt reiktų prisistatyti. Aš šiek tiek nemokša šiuose reikaluose. Visalaik tyliu kai reikia pasakyti savo vardą. Paskutinį kartą kai bandžiau pasakyti savo vardą mandagiam vaikiniu lyg iš giedro dangaus trenkė į mus žaibas. Vos spėjom pasitraukti į šalį. Poto jis mane išvadino didžiausia padugnia, tikra tamsiąja ragana. Kitą diena visa mokykla jau pasakojo gandus, kad kažkokia nevėkšla ragana bandė nužudyti mokinį ir kad ją nubaus mirties bausme. Dėl to aš vėl sėdėjau direktorės kabinete su savo globėja Mirija.Aiškinau joms, kad tai nelaimingas atsitikimas ir kad aš čia nieko dėta, bet jos tarsi nesiklausė ir vis niurzgėjo man kada gi aš pasimokysiu. Jau buvo beveik įpusėjąs pirmas mokslo metų pusmetis, o aš jau du kartus buvau perkelta į kitą mokyklą. Spėjau, kad tuoj bus ir trečias. Aš buvau teisi.
Kodėl jie būtinai turi mane perkelti į kitą akademiją? Kodėl negaliu normaliai mokytis vienoje akademijoje? Tai mane nervino. Vos kokia smulkmena atsitiko, visąlaik kalta liksiu aš, net jei šimtai žmonių matytų, kad net piršto nepajudinau, vistiek bus kaltė mano, nes nieko nepadariau, kad pagerinčiau esamą situaciją.

Aš tikra nevėkšla, aš vis dar neprisistačiau. Tiesa sakant aš taip ir nežinojau savo tikrojo vardo, bet mano globėja Mirija mane vadina Saira. Tai tokios mitinės antgamtinės butybės vardas, kuri buvo amžinai vieniša. Ironiška, ar ne. Šis vardas man visai patinka. Vien todėl, kad jis ištikrųjų atspindėjo mane. Mirija man buvo kaip motina. Ji man pasakojo, kad mano mama buvusi kilmingoji vampyrė ir mirė mane gimdydama, o mano tėvo nieks nepažinojo, tad augau kaip ir be šeimos. Tai aš kaip ir buvau vampyrė. Nors aš neturėjau nei draugų, nei tėvų, nesijaučiau vieniša. Man atrodė, kad visas pasaulis yra mano žaidimų aikštelė, o visos žvaigždės yra mano draugės. Tai skamba keistai, bet tiesa sakant kai būnu vieniša, jaučiausi laisvesnė. Tarsi galėčiau atitrūkti nuo realybės, atsiplėšti nuo žemės ir pakilti.

Turėčiau užsiminti ir apie Mirija - mano globėją. Ji yra kovos menų ir taikomosios magijos specialistė, todėl ji neleisdavo man švaistyti laiko veltui. Kekvieną savo laisvą minutę turėjau treniruotis magijos pagrindų ir kovos menų elementų. Vadinasi turėjau treniruotis, treniruotis ir treniruotis. Tai taip nukamuodavo mane,kad po treniruotės krisdavau kaip negyva į lovą. Na tai bent atitraukdavo dėmesį nuo žudančio nuobodulio.

Jau turbūt supratote, kad mokiausi ne paprastoje žmonių mokykloje, o antgamtinių padarų. Šįkart busiu perkelta į Arijos akademija. Ten niekas nenori pakliūti. Apie šią akademiją sklando žiaurūs gandai. Žudynių akademija, monstrų mokykla-baisiausia mokykla pasaulyje. Manęs tai nei kiek negasdino. Nežinau kodėl, bet ta akademija netgi mane traukė. Turbūt todėl, kad norėjau tapti stipresne. Ši akademija buvo geriausias pasirinkimas busimiems kilmingųjų vampyrų sergėtojams. Neketinau būti sergėtoja. Galvojau apie paprastą gyvenimą tarp žmonių. Bet ir neketinau būti silpna.

Dabar kraunuosi paskutinius daiktus į lagaminus. Teks skristi per puse pasaulio, kad pasiekčiau akademiją. Bus labai nuobodus skrydis...