Košmarų medžiotojai

1.

Visi mes turime nuo kažko pradėti. Ar bent jau tą sau kartojau pastaruosius dvidešimt penkis metus. Tokie paprasti žodžiai, bet pastaruoju metu jaučiausi pavargusi bandyti iš naujo. Ne kartą svarsčiau jog būtų kur kas paprasčiau leistis sugaunamai, bet negalėjau rizikuoti mama. Ji iškentėjo per daug. Niekas neturėtų būti kankinamas už tai jog susilaukė vaiko nuo galingo fėjūno. Ir štai aš čia. Slapstausi daugiau nei penkiasdešimt metų purviname žmonių kvartale.

Lėtai pastačiau buteliukus su paruoštais naujais užsakymais ir nužvelgiau jaunuolį kuris buvo į mane nutaikęs ginklą. Viso labo vaikas kurį gyvenimas mėtė pirmyn ir atgal. Tokiems kaip jis šiose gatvėse nebuvo vietos. Tačiau jis kaip ir aš tiesiog bandė išgyventi šiame žiauriame pasaulyje.

Tamsiaplaukio rankos sudrebėjo. Jis bandė išlaikyti sunkų ginklą ir buvo akivaizdu jog tai pirmas rimtesnių jo užpuolimų. Jeigu nebūčiau tokia pavargusi ir turėčiau pakankamai laiko, galbūt pasiūlyčiau jam prisėsti ir išsipasakoti. Deja, tokios prabangos sau leisti negalėjau.

Vaikino Adomo obuolys sujudėjo ir jis nervingai kilstelėjo galvą. Ant jo tamsių akių užkrito riebaluotą plaukų sruogą ir visas jo kūnas įsitempė. Nužvelgiau jo drabužius kurie buvo įplyšę ir ištepti purvu, o nuo jo atsidavė stiprus prakaito kvapas. Sulaikiau kvėpavimą nes turėjau pernelyg gerą uoslę.

- Tu gal kurčia? – pamosikavo ginklu bandydamas mane įbauginti. Tai nebuvo pirmas užpuolimas šią savaitę, ir nujaučiau tikrai nebus paskutinis. Dabar suvokiau kodėl ankstesnis šios krautuvės savininkas taip troško šia skyle kuo greičiau atsikratyti. – Žmonės kalba jog turi linksmųjų miltelių, duok ir juos!

Jo balsas suspigo nedidelėje patalpoje ir aš iškėlusi rankas linktelėjau. Žinoma, žmonės kalba, bet vaikis mane maišė su senuoju šios krautuvės savininku kuris prekiavo ne pačiomis geriausiomis medžiagomis. Kitaip tariant narkotikai kurių galėjai gauti už kiekvieno kampo.

Vaikio kaktą išmušė prakaitas ir jis nubraukęs atgalia ranka žengė arčiau manęs. Jis buvo iš gaujos. Nujaučiau vietiniai jį priėmė po sparneliu, o po to paleido į gatves apiplėšinėti žmonių. Tokius kaip jis gaujos visiškai sužlugdo ir kažkuri mano sielos dalis, kuriai dar rūpėjo, norėjo šiam vaikiui padėti.

Iš lentynos ištraukiau buteliuką su violetiniais milteliais. Atsargiai pabėrusi į delną atsisukau į jaunuolį ir ištiesiau ranką į jį. Vaikis manimi nepasitikėjo ir ne be reikalo. Net ir naudodama apžavus ir slėpdama tikrąją savo išvaizdą jis galėjo jausti ore sklindančią galią. Menką, bet to užteko jog jo savisaugos instinktai įsijungtų.

Tamsiaplaukis šiek tiek nuleido ginklą ir apsidairė tarsi tikėdamas jog bet kurią akimirką įsiverš policija. Nesulaukęs, jis žengė arčiau. Pasilenkęs jis nužvelgė mano delne pabertus miltelius ir nurijęs seiles suspaudė lūpas į ploną liniją. Jo veide aiškiai atsispindėjo baimė. Jis visai netroško kažko bandyti vartoti, todėl šyptelėjau suvokusi jog suteikiu jam dar vieną šansą pradėti viską nuo pradžių.

Nespėjus jam atsitraukti, papūčiau miltelius jam į veidą. Jis akimirksniu atšoko tarsi pabaidytas žvėrelis, bet jau buvo per vėlu. Jis jau spėjo įkvėpti ir to užteko jog galėčiau jį išsiųsti atgal.

- Palik gaują, grįžk atgal į namus iš kurių pabėgai. Pradėk mokytis ir padaryk ką nors gero dėl šio supuvusio pasaulio. Tu čia niekada nebuvai ir apie šią vietą nesi girdėjęs.

Vaikio akys apsiblausė. Jo ranka nusviro ir jis paleido ant medinių grindų ginklą. Akimirką jis tiesiog stovėjo apstulbęs, tarsi pats nenutuoktų ką čia veikia. O tuomet kelis kartus sumirksėjęs jis pradėjo eiti link durų.

Jam išėjus iškvėpiau orą kurį buvau sulaikiusi. Pakėliau nuo žemės ginklą ir įmečiau jį į šiukšlių dėžę. Pastvėrusi šluotą pradėjau šluoti šukes ir sudaužytus buteliukus kuriuos netyčia užkliudžiau ir nuverčiau žemyn. Turėjau paruošti dar du užsakymus ir tuomet galėsiu surašyti trūkstamus ingredientus. O juos gauti nebuvo taip paprasta. Turėsiu priartėti prie miškų kurių taip vengiau. Bet kuo greičiau surinksiu žoleles ir gėles tuo bus lengviau ateinančiais keliais metais.