Princas

#7

Neatrodė, kad toji minia greitai išsiskirstys. Aš laukti nei kiek nenorėjau, čia vienas pats, be jokios palydos ir draugų. Šitaip laukti man buvo nejauku. Todėl nusprendžiau, verčiau, pirmiau įsigyti lazdelę. Galbūt kaip nors tada sugebėsiu sumažinti tą savo didžiulį lagaminą? Juk jeigu galima užburti lazdele adatas ir žirkles, tad kodėl ne sumažinti krovinius? Šyptelėjo nuo šitos minties, kone norėjau save pagirti, kad nepasimetu tokiose situacijose.

Vienintelė problema iškilo, kad nežinojau kaip vadinasi ta lazdelių parduotuvė ir kur ji išvis yra. Atsidusau. Dar kartą atsiminiau, kaip direktorė manęs nė neketino lydėti ir kad net neįdavė žemėlapio! Bet juk aš jau nebe vaikas! Jau suaugęs... Kas per velnias. Net suaugusiesiems reikia žemėlapio, kai šie išvyksta į užsienį. Papurčiau galvą. Ne laikas man dabar pykti... Juk kaip nors surasiu, jeigu ne, tada kieno nors paklausiu. Turbūt atrodysiu kaip tikras kvailys.

Patraukiau gatvele žvalgydamasis, žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas, langus. Visi pastatai atrodė šitaip magiškai... Per stiklą galėjau matyti sklandiančias ore žvakes, keistus gyvūnų pavidalus, manekenus kurie juda. Vis dėl to tokių parduotuvių einant kuo toliau, tuo labiau mažėjo. Prasidėjo parduotuvės aplūžusiais stogais... nuvarvėjusiais dažais, su skylėmis.  Rodos patekau į prastąjį kvartalą. Vien iš pavadinimų galėjau suprasti, kad šie prekystaliai yra ganėtinai pigūs „Antrų rankų apsiaustai“, „Beveik kietosios knygos“, „Senienų krautuvėlė“ ir kitos panašios. Tačiau kai kurie pavadinimai buvo ganėtinai įdomūs „Obscuro knygos“, „Strakalynės ir makalynės stebuklingų pokštų krautuvė“, bei kiti kurių nelabai supratau. Gatvės gale stovėjo tai ko aš ieškojau.

Olivanderiai

puikių burtų lazdelių gamintojai nuo 382m.pr.Kr.

Aiškiau būti negali. Juk net parašyta, kad ten lazdeles gamina. Nusišypsojau pats sau ir nuskubėjau prie durų. Šiaip net taip patekau su savo lagaminu į parduotuvės vidų. Aiktelėjau, tai buvo lyg milžiniška biblioteka, tik vietoj knygų buvo įvairiausios pailgos dėžutės, kuriose kaip spėjau buvo lazdelės, lentynos amžių amžiais nebuvo valytos, apaugusios voratinkliais, bet nieko stebėtino, juk jos rodos tęsėsi ir į aukštį ir į ilgį, o galo kaip ir nematyti. Ant žemės mėtėsi įvairūs pergamento lapai, turbūt nukritę nuo lentynų ar stalo. Kaip bebūtų niekur nebuvo matyti parduotuvės savininko, kuris man parduotų lazdelę.

-          Laba diena, - ištariau. – Ar čia kas nors yra?

Ir kaip tik tą akimirką pražilęs, susiraukšlėjęs senukas, kuris pasirodo dėliojo lazdelių dėželes pačiame krautuvės gale, atskubėjo. Įdėmiai mane nužvelgė ir iškėlė savo antakius.

-          Retai beužsuka čia tavoji giminę, - pasakė. – Nemaniau, kad kada nors bepamatysiu tų visų dvarų paveldėtoją...

Nesupratau apie ką tas senis kalba. Turbūt, kad ne su manimi. Pažvelgiau sau per petį, ne... Nieko nebuvo. Tai gal su kokiu vaiduokliu kalba šisai, kurio aš nematau?

-          Atsiprašau... Jūs juk parduodate lazdeles, ar ne? –  pertraukiau pardavėją.

-          A taip... taip.. – palinksėjo. – Tai, jaunuoli, kuria ranka mojuosi lazdele?

-          Na... aš dešiniarankis... – nutęsiau.

-          Duokšen ranką, va šitaip, - tas senukas, išsitraukęs sidabrišką metrą pamatavo visą mano ranką, paskui dilbį, atstumą nuo peties iki grindų, nuo kelio iki pažasties, galiausiai metru apjuosė galvą. Matuodamas kalbėjo: - Visos Olivanderių firmos lazdelės turi šerdį, pripiltą baisiai stiprios stebuklingos medžiagos, jaunuoli, Mes naudojam vienaragio plaukus, fenikso uodegos plunksnas ir slibinų širdis. Nerasi dviejų panašių Olivanderių firmos lazdelių. Ir, aišku, jokio kito burtininko lazdele negausi tokių gerų rezultatų.

Pajutau, kad užburtas metras ima jau matuoti ne ten kur reikia, nes tikrai... prie ko čia nosis. Nusičiaudėjau.

-          Gana, - paliepė burtininkas ir metras susirangė ant grindų. – Gerai, jaunuoli, pabandyk šitą, Bukmedžio, su slibino širdimi. Devynių colių. Graži ir judri. Imk ir mostelėk.

Paėmęs lazdelę, mostelėjau į knygų lentyną ir...  Nieko nenutiko. Sumirksėjau akimis.. tai gerai? Įdėjau lazdelę vėl į dėžutę, bet pardavėjas tik palingavo galvą „ne.. ne ta.... turbūt...“ ar ką panašaus tas sumurmėjo ir paimdamas kitą, ir įteikdamas man.

-          Pabandyk šitą, - paliepė man. - Klevo, su fenikso plunksna. Septynių colių.

Paėmiau ir tą, šį kartą mostelėjau kur papuola. Taip jau nutiko, kad į vazą... Toji sudužo. Šukės išsilakstę į visas puses, o vanduo išsitaškė.

-          A-atsiprašau, - sutrikęs pasakiau. – Aš... aš... sumok...  – man nespėjus pabaigti sakinio, man po nosimi buvo pakišta jau kita lazdelė.

-          Va, liepos, su slibino širdies styga. Penkių colių.

Nejaugi prekybininkas nepyksta ant manęs? Koks keistas, bet ką čia jau darysiu... Išbandžiau ir kitą lazdelę, tik šį kartą nukentėjo dėželės, kurios užsiliepsnojo. Olivanderis tik mostelėjo savąją lazdele ir tos liepsnos užgeso. Prieš mano akis pasirodė dar viena lazdelė. Išbandžiau ir tą, bet štai nieko nenutiko su ta kaip ir su pirmąją. Ėmiau kiek nerimauti, kad galbūt aš negausiu lazdelės, kad negalėsiu patekti į Hogvartsą! Kad teks gėdingai grįžti į našlaičių namus, pamatyti liūdnas Bilio akis. Kol šitaip aš galvojau, bibliote... ne, pardavėjas jau laukė kol išbandysiu kitą lazdelę - juodmedžio, su vienaragio plauku, aštuonių su puse colio. Paėmiau šią, jau nieko nesitikėdamas ir vuolia, spalvotos žiežiarbos iš jos galiuko pradėjo veržtis.

-          Na štai, radai lazdelę kaip tik tau! – džiaugsmingai pasakė senukas.

Sumirksėjau akimis. Gavau lazdelę.. Oh. Valio! Lengviau atsidusau, o jau buvau pradėjęs galvoti, kad taip ir nepavyks nusipirkti visko ko reikia. Sumokėjęs už lazdelę septynis auksinius, išėjau iš parduotuvės. Pala... Juk pamiršau paklausti ar yra burtas kuris sumažina daiktus! Po galais!

„Gražmenos ir juoduliai“ knygynas vis dar buvo prikimštas žmonių, bet dabar turėjau lazdelę, tad... Beliko nusipirkti tik knygas. Ką jau dabar aš darysiu, burtažodžio nežinau kaip sumažinti lagaminą, tad teks man brautis per minią į vidų. Tikiuosi niekas manęs neužkeiks kažin kaip. Atsidusęs, pradėjau judėti į vidų. Mane pasitiko murmėjimų banga ir nepatenkintų šuksnių lavina. Taip buvo tik iki tol kol atsidūriau pačioje parduotuvėje. Čia buvo tai pat ankšta, tačiau kampuose nebuvo tiek jau žmonių, kadangi.. kaip suprantu visi laukė eilėje kol tas žymusis rašytojas pasirašys jų knygas. Man tų parašų nereikėjo, tad pačiupęs supakuotą knygų rinkinį, patraukiau link prekystalio. Akies krašteliu pamačiau, kaip ten tas rašytojas gyvai atrodo... šalia jo buvo dar kažkoks tai berniukas su apvaliais akiniais. Rodos jie darėsi bendrą nuotrauką.  Iš žmonių murmėjimo supratau, kad tas vaikis turbūt labai žymus buvo... Haris Poteris, a? Tai man nieko nesakė. Kai išeisiu iš čia, reikės pasidomėti šios šalies... pasaulio... Įžymybėmis ir svarbiais žmonėmis, nenorėjau atrodyti lyg visiškas ateivis.

-          Vaikel, tai ne neši pasirašyti jų? – paklausė manęs senyva pardavėja.

-          Ne... – nusišypsojau.

Knygoms išleidau dešimt galeonų. Mano manymu tai nebuvo daug,  nors kas ten žino kaip ten tie burtininkų pinigai veikia. Atsidusau. Aš tiek daug nežinau... Būčiau nusipirkęs knygą apie tai, bet... Čia tiek daug žmonių!

Pagaliau buvau lauke. Grynas oras...eh. Turėjau viską nusipirkęs, tik klausimas dabar... Ką man dabar daryti?