Princas

#6

Knygų puslapiai išlėkė į orą, knygos pabiro ant žemės. Berniukas į kurį atsitrenkiau laikė šusnį visokiausių knygų, lapų ir jos dabar buvo ant šaltų kelio akmenų.

- PURVAKRAUJI, ŽIŪRĖK KUR EINI! – sušuko šviesiaplaukis.

Nustėrau. Vos patekau į šią vietą ir jau iškart pridariau problemų kitiems. Puoliau rinkti išmestus daiktus, vis murmėdamas atsiprašymus ir kad labai apgailestauju. Man išties buvo nesmagu dėl to. Tik nesupratau vieno... Purvakraujis?

- NELIESK TŲ DAIKTŲ, ŠIUKŠLE! - toliau varė savo. – Kai mano tėvas sužinos, tau tikrai nesibaigs geruoju, - išrėžė.

Nors ir kalbėjo tokius šiurkščius žodžius, berniukas vis vien tik stebėjo visas pasišiaušęs kaip renku tai kas buvo ant žemės. Dėjau į savo glėbį pabertą turtą kol galiausiai nebe liko nieko ant žemės.  Ištiesiau juos jų šeimininkui.

- Drakai, ko taip rėkauji? Mes vidurį Mušeikų skersgatvio, nejaugi nori man padaryti gėdą? – suniurzgėjo aukštas, ilgaplaukis vyriškis išėjęs iš parduotuvės.

Net nebuvau pastebėjęs, kad susidūriau su vaikinuku priešais parduotuvės duris. Prikandau lūpą. Užmečiau akį į vitrinas. Tačiau jose nebuvo nieko ar bent jau nesimatė, kadangi vitrinos buvo užtrauktos juodomis užuolaidomis.

- Tėve, šitas, - parodė pirštu į mane. – Išvertė viską ką laikiau ir dabar viskas yra purvina!

Vyriškio veidas atrodė rūsčiai. Neįsivaizdavau, kaip sūnus galėjo tokiu tonu kalbėti su savo tėvu.

- Aš labai.. atsiprašau, sere, - nusilenkiau apgailestaudamas. – Aš... galiu sumokėti jeigu reikia.

- Nereikia, tai aš turėčiau atsiprašyti už savo sūnaus elgesį, - ištarė ramiu tonu, paimdamas iš mano rankų tai ką turėjo būti paėmęs jo sūnus. Ištraukė iš krūvos knygą juodu viršeliu ir paauksuotais kampais. Ištiesė ją man. – Tebūnie taip mes atsiprašysime...

Paėmiau knygą. Ją tikrai man duoda..? Bet juk aš dėl visko kaltas buvau. Nesuprantu. Pažvelgiau į vyriškio veidą. Jo akys pašaipiai spindėjo. Norėjau kuo greičiau iš čia dingti.

-          Dė..dėkoju, sere, – dar kartą linktelėjau. – Viso geriausio, sere, -  atsisveikinau ir dar kartą linktelėjęs, įsidėjau knygą į kuprinę ir lėtai patraukiau keliu nežinodamas kur jis mane nuves.

Galiausiai praėjęs siauras tamsias gatveles, užlipęs laiptais išlindau į visai kitokią gatvę. Šioji buvo šviesesnė, su laimingais vaikų veidais, maloniai bendraujančiais žmonėmis, parduotuvių vitrinas puošė knygos, gyvūnai, suknelės, čia buvo daug įvairių parduotuvių, ne vien tos kurios atsidavė mirtimi ir tamsa.

Kaip bepažiūrėtum aš čia visai nederėjau. Žmonės vaikščiojo su visai kitokiais rūbais negu, kaip aš buvau apsivilkęs. Man reikėjo tokių apsiaustų ar ko panašaus. Nenorėjau išsiskirti iš minios. Nenorėjau, kad į mane kristu smalsūs žvilgsniais ir kad kokia ragana vėl pačiuptų už rankos.

Pirmas mano taikinys buvo drabužių parduotuvė. Pavadinimu „Madam Malkins drabužiai visoms progoms“. Tikėjausi ten rasiantis tai ko man reikėjo. Vos įžengus į parduotuvę, išvydau kai ką neįprasto. Matavimo metrai, adatos, siūlai šokinėjo aplink jaunuolį vieni patys, lyg būdami gyvi. Nejaugi akys mane apgauna...? Ne. Šiandien mačiau pakankamai keistenybių, kodėl mane tai vis dar stebina? Mane mano elgesys turėtų stebinti. Turbūt atrodau kaip kvailys, šitaip vėpsodamas į tai kas kitiems atrodo visiškai normalu.

-          Ko nors norėsite? – paklausė vaikinas. Turbūt čia dirbo.

-          Ah, taip, man reikia... – pradėjau raustis savojoje kuprinėje.

-          Turbūt pirmakursiui reikalingu rūbu, ar ne? – maloniai nusišypsojo.

-          Taip...

Pasirodo tie daiktai kuriuos mačiau, buvo užburti. Juos valdė lazdele, bent tiek supratau. Visą matavimo procesą tai labai pagreitino, tačiau adatos buvo šiek tiek nerangios. Čia dirbančios ponios pagalbininkas vis atsiprašinėjo, kad nemoka kol kas tinkamai užburti adatų. Aš tik šypsojausi nieko nesakydamas. Nežinojau ką sakyti. Po visų adatų dygsniu pagaliau gavau savo apsiaustą ir dar kitus privalomus rūbus. Persirengiau iškart parduotuvėje ir sumokėjęs išėjau.

Kuprinėje susiradęs privalomų daiktų sąrašą apkeliavau ir kitas parduotuves, jos buvo viena šalia kitos, tad problemų neiškilo, na nebent tas faktas, kad dauguma stebėjosi kad vaikštau vienas be tėvų ir turiu šitiek galeonų. Kaip bebūtų išleidau daugiau auksinių negu reikėjo, kadangi dar nusipirkau juodą, nulakuotą lagaminą visiems tiems daiktams nes į kuprinę viskas tikrai netilpo. Kaip bebūtų liko nusipirkti tik knygas ir burtų lazdelę.

„Gražmenos ir juoduliai“ knygų parduotuvės antro aukšto languose puikavosi milžiniškas plakatas.

Šiandien 12.30-16.30

GILDEROJUS LOKHARTAS

pasirašinės savo autobiografinę knygą

AŠ – STEBUKLADARYS

Dabar atsiminiau, to rašytojo knygas man reikia įsigyti. Atrodo vien tik jo pavardė kartojosi tiek kartų privalomų daiktų sąraše. Nuleidau akis nuo antro aukšto ir oho. Kokia minia! Kaip gi man reikia prasigrūsti į parduotuvę su tokiu milžinišku lagaminu? Suraukiau antakius. Tikrai neketinau laukti iki vakaro, kol visos tos ponios ir mergaitės išsiskirstys.