Mus sujungė muzika

~49~

Susitvarkiusi padėjau jam susitvarkyti. Šiandien mes vienas į kitą žiūrėjome daug artimiau. Galbūt tai daro seksas, tačiau galbūt slypi ir daugiau dalykų. Mantas paleido muzikos ir netikėtai sugriebęs mane už liemens pradėjo šokdinti mane. Abu jautėmes labai laimingi vienas su kitu. Netrukus jis apsikabino mane iš galo ir sukuždėjo man į ausį.
- Varai mane iš proto, Erika. Nieko negalėčiau mylėti labiau už tave. - mano odą perėjo šiurpuliukai. Tai buvo malonu girdėti iš jo.
- Nesuprantu kas pasikeitė, tačiau tai tik į gera. - pasakiau ir atsisukusi į jį, apsikabinau jį per kaklą.
- Galbūt tai, kad vienas kitą darome vis labiau laimingesnius, labiau pasitikime vienas kitu. - pasakė tyliai ir rimtai. Tada užkišo mano plaukus už ausies. - džiaugiuosi, jog tai, kas yra dabar, tikra.
- Aš taip pat. - atsakiau jam tuo pačiu. Mantas atrodo tiesiog nenorėjo daugiau atsitraukti nuo manęs.
- Norėčiau, kad gyventum su manimi. - netikėtai pasakė.
- Mantai...
- Žinau, dar anksti kalbėti apie tai... - atsidūso ir nusišypsojo.
- Kai tik baigsiu mokyklą, susiraskim sau patinkančią vietą ir apsigyvenkim kartu. - pasakiau ir atrodo šie žodžiai jam patiko.
- Dabar paistau banalius dalykus, kaip dvylikametis, tačiau pirmą kartą atrodo lyg iš tikrųjų myliu kažką. Niekam nejaučiau to, ką jaučiau tau. - tai buvo nuostabi akimirka.
- Man tai nebanalu, tu esi pirmas, kuriam patikėjau savo širdį ir net neabejoju, kad tu ją saugosi kaip savąja. Nemaniau, kad vaikinas gali būti toks romantiškas. - nusišypsojau.
- Net pats nemaniau, kad galiu būti toks. O juk praėjo vos keli mėnesiai.
Šie jo žodžiai šiek tiek man priminė mano baimę. Juk mes draugaujame ne tiek daug laiko, o ir pažįstami taip pat ne tiek ilgai. Mantas pastebėjo mano pasikeitusia nuotaiką.
- Ar viskas gerai? - susirūpinęs paklausė jis. Aš žiūrėjau į jį ir tylėjau. Nenorėjau sugadinti akimirkos.
- Tiesiog tiek laiko praėjo... - jis atsidūso. Galbūt kvailai pagalvojau.
- Žinau, tau tai nauja. Tave galbūt gasdina tokie stiprūs jausmais. Neturėjau tiek išsireikšti, tikriausiai išgasdinau tave. - pradėjo raminti mane.
- Tai atrodo taip tobula ir ar taip iš tikrųjų būna? - nežinau kodėl, bet nerimas pradėjo vis labiau mane kankinti.
- Taip, būna, bet turiu sutikti, kad pradžia gali atrodyti visuomet graži, o vėliau laikas parodo visą tiesą be rožinių akinių. - jis atsidūso. Nieko nesakiau, nes norėjau išklausyti jo žodžius. - visos poros pykstasi atėjus laikui, galbūt taip nutiks ir mus, bet tu neturėtum to bijoti, žinai kodėl?
- Kodėl? - kol kas jo žodžiai visai manęs neramino.
- Nes mes mylime vienas kitą ir tokių dienų kaip ši, visos šios emocijos, jos kartosis daugybę kartu. Tu būsi mylima, aš tavimi vis tiek rūpinsiuosi, net jei ir susipyksime. Viskas ką turi daryti, suteikti tuo metu man erdvės, aš nusiraminsiu ir grįšiu pas tave. Kaip ir tu, grįši pas mane. Bus visko, bet mes viską atlaikysime. Nenoriu prarasti tokios merginos kaip tu. - kalbėjo rimtu veidu ir dabar pradėjau justi ramybę. Jis pamatė mano veide palengvėjimą ir nusišypsojo, o tada pasikabino.
- Tu visuomet mokėjai kalbėti, nuraminti mane ir įtikinti. Niekada tavo žodžiai nebuvo melagingi, aš tavimi pasitikiu ir žinau, kad būdama su tavimi, aš nebūsiu nuskriausta. - pagaliau jam atsakiau.
- Tu man svarbiausia. - pasakė ir pakštelėjo į lūpas. - na, o dabar reikia ruoštis namo, kad ir kaip nenorėtume, tačiau nenusimink.
Mes atsisėdome ant motociklo ir išvažiavome. Grįžę namo, pajaučiau tą patį jausmą kaip ir prieš išvažiuojant iš Danieliaus namų, nes greitai turėsime atsisveikinti su Mantu.
- Nenusimink tik, dar pasimatysime. - Mantas nusišypsojo. Tuomet jis mane pabučiavo ir mes apsikabinome.
- Jau ilgiuosi tavęs. - pasakiau ir abu nusijuokėme.
Netrukus pro namus ėjo grupelę bendraklasių. Jie pasižiūrėjo į mane, o tuomet merginos atkreipė dėmesį į Mantą. Tikriausiai mokykloje jau žinos visi, tačiau dabar aš pasikeičiau, manau susitvarkysiu su bet kuo. Taigi, su Mantu atsisveikinome ir jis išvažiavo. Dabar nė nežinojau ką veikti. Užėjusi namo prisiminiau, kad nepapsakojau jam, ką gavau dovanų iš tėvų, bet pasakysiu kitą kartą. Diena užsibaigė labai gretai. Vakare ėjau pasivaikščioti. Sedėdama parke netrukus prie manęs priėjo dvi merginos ir trys vaikinai. Pažinau juos, nes visi mokomes kartu. Nusiėmiau ausinukus ir atkreipiau į juos dėmesį. Viena iš merginų prabilo.
- Sveika, galime prie tavęs prisijungti? - paklausė su šypsena ir nesitikėjo, kad sutiksiu.
- Žinoma. - šyptelėjau. Pamačiau kaip visi nustebo.
- Kaip sekasi? Matėme tą vaikiną prie tavo namų, tikras gražuolis. - pasakė kitą mergina. Šiek tiek pasimečiau, ką tai turėtų reikšti? Vaikinai rodė susidomėjimą tuo ne ką mažiau už merginas.
- Puikiai, o jums kaip? - šyptelėjau. Apie Mantą nieko nesakiau.
- Taip pat. Niekada nemaniau, kad esi tokia draugišką, mokykloje atrodei piktesnė.
- Na, dabar visai kitaip. - pasakiau ir nusišypsojau.
- Aš Gabi, čia Laura, o šie vaikinai Mantas, Aleksas ir Haris. - pristatė mergina, tačiau jau juos pažinojau. Vienas vaikinas įdėmiai į mane žiūrėjo, tačiau man pažiūrėjus, nusuko žvilgsnį. Mantas laikė rankose krepšinio kamuolį.
- Aš Erika. - pasakiau ir šyptelėjau.
- Galbūt norėtum prisidėti prie mūsų? - pasiūlė Gabi.
- Kodėlgi ne. - pasakiau ir šyptelėjau.
Atsistojusi su visais kartu ėjome pasivaikščioti. Kažkuris iš vaikinų leido muziką.
- Taigi, kuo užsiimi? - paklausė vaikinas, atrodo vardu Mantas. Keista pažinoti dar vieną Mantą.
- Rašau dainas. - pasakiau lyg tai mokėtų kiekvienas. Pamačiau jų veiduose nuostabą.
- Oho, taigi tu menininkė. - prabilo Gabi.
- Taip, o jūs kuo užsiimate? - paklausiau.
- Na mes su Laura lankome šokius. - pasakė.
- Aš lankau krepšinį su Aleksu. - pasakė Mantas.
- O aš nieko. - pasakė Haris ir nusijuokė. Aš sukikenau.
Netrukus priėjome krepšinio aikštelę ir atsisėdome ant suoliukų. Visi staiga inyko į telefonus, o aš šiek tiek atsirėmusi atrėmiau galvą į viršų, o tuomet pradėjau apžiūrinėti viską aplinkui. Labai keista leisti laiką su žmonėmis, kuriuos pažįsti tik iš mokyklos. Netrukus pajaučiau keistą jausmą, pasirodo Aleksas stebėjo mane. Aš jam šyptelėjau ir jis atsakė tuo pačiu. Netrukus Laura pasidėjo telefoną į kišenę ir taip pat apžiūrėjo aikštelę.
- Galbūt pažaiskime krepšinį? - staiga pasiūlė Laura.
- Manau atsisakysiu, nemoku žaisti. - pasakiau.
- Nesijaudink, tai lengva, žaisime ne tikrą krepšinį, o mėtysime iš baudų. Mes tave išmokysime. - pasakė Gabi.
- Galėčiau pabandyti. - šyptelėjau ir visi apsidžiaugė.
Visi pajudėjome į aikštelę. Dabar jau buvo aišku kodėl Mantas turėjo kamuolį, tikriausiai jie visuomet ateina čia. Visi pradėjo man aiškinti taisykles, ką turėčiau daryti. Buvo labai linksmą. Vėliau turėjome žaisti poromis, turėjome savo dviejų porų komandai surinkti kuo daugiau taškų.
- Anksčiau Haris budavo vienas, tačiau, kai turime lyginį skaičių, tai manau Aleksas gali būti tavo komandoje, nes esi dar nepatyrusi žaidėja. - pasakė Mantas. Aš neprieštaravau.
Su Aleksu žaisti buvo patogu, jis puikiai mėtė kamuolį, na, o aš atrodo buvau beviltiška.
- Nesijaudink, vėliau įprasi. - guode mane Aleksas. Aš palinksėjau.
Šis žaidimas man patiko dar labiau. Mane užpuolė dar didesnis azartas. Žaidimui einant į pabaigą, mes su Aleksu buvome paskutinėje vietoje.
- Atleisk, bet iš manęs ne kokia žaidėja. - pasakiau.
- Nesijaudink, tikrai dar išmoksi. - vėl ramino Aleksas. - mačiau kaip stengeisi. Esu tikras muzikoje būčiau taip pat ne toks geras kaip tu.
- Tikriausiai. - nusijuokiau ir jis taip pat.
- Erika, o kokiu instrumentu groji? - paklausė Gabi.
- Gitara. - atsakiau.
- Galbūt rytoj norėtum ją pasiimti? Norėtume išgirsti tavo dainų ar bent dainavimo. - pasakė ir man tai buvo netikėta. Norėjau atsisakyti, bet tada išgirdau Aleksą.
- Nagi, nušluostytum mums nosis, būtų lygios už šiandienos žaidimą. - mirktelėjo man.
- Na gerai. - nusišypsojau ir visi apsidžiaugė.
Tuomet visi nusprendėme jau eiti į namus, nes lauke temo ir buvo tikrai vėlu. Dabar jaučiausi drąsiau, visi mane kalbino visą kelią. Niekaip nesuprantu kaip galėjau atsisakyti viso šito. Vienas vaikinas pakeitė viską ir esu jam dėkinga. Netrukus visi sustojome prie sankryžos.
- Mums su Mantu ir Hariu tenai, tikiuosi nesupyksite. - pasakė Gabi.
- Tikrai ne, iki. - pasakė Laura. Aš pamojavau jiems.
Likome tik aš, Laura ir Aleksas. Netrukus teko atsisveikinti ir su Laura, nes priėjome jos daugiabutį. Likome dviese. Stojo nejauki tylą.
- Anksčiau matydavau kokia esi uždara ir neįsižeisk, bet šiek tiek keista bendrauti su tavimi. - prabilo Aleksas, bet šypsojosi.
- Nes tokia ir buvau, man ir pačiai keista, tačiau pasikeičiau ir tuo džiaugiuosi. - šyptelėjau.
- Gyvenu toje pačioje gatvėje kaip ir tu, todėl niekada neteks namo eiti vienai. Užtikrinsiu tavo saugumą. - nusijuokė ir mane taip pat tai prajuokina.
- Net neabejoju. - sukikenau.
- Galbūt kada galėtume susitikti? Gyvenu netoli, tad nebūtų susitikti problemos. - pasake ir tai šiek tiek sutrikdė mane. Nežinojau ką jam atsakyti ir ko jis siekia.
- Na vis tiek susitiksime ir taip. - pasakiau ir tada vėl stojo tyla.
- Nepamanyk nieko blogo, esu tiesiog draugiškas, gal net per daug, tad tau tikriausiai keista, kad klausiu tavęs tokių dalykų, tačiau neprivalai sutikti, juk tai tau spręsti. - linksmiau pasakė jis ir man palengvėjo.
- Suprantama. - nusišypsojau. - seniai krepšinį žaidi?
- O taip, nuo pradinių klasių, tai mano taip sakant aistra. - pasakė ir vėliau nusijuokė.
- Matau koks esi gabus krepšinyje. Na džiugu, kai žmogus kuo nors domisi. - šyptelėjau.
- Tikrai taip. O tu? Ar muzika seniai tavo gyvenime?
- Na galbūt nuo paauglystes.
- Ar kur nors rodei savo kūrybą? - toliau domėjosi.
- Taip. - atsakiau.
- Matau ne esi labai kalbi, reikia pačiam pasiimti iš tavęs atsakymus. - sukikeno ir aš taip pat nusijuokiau. - o ar papsakosi kas tavo kūrybą girdėjo?
- Na teko pabūti vienos grupes dalimi, sudalyvauti koncertuose. Žinoma skambejo ne vien mano dainos, bet buvo puiku. - pasakiau prisiminusi vasaros įvykius.
- Šaunu. Tikiuosi gausiu autografą, kai išgarsesi. - pajuokavo.
- Būtinai. - nusijuokiau. Netrukus pasiekėme mano namus.
- Na štai ir atėjom, gero vakaro, Erika. Buvo smagu pasikalbėti ir pažaisti krepšinį. - pasakė ir nusišypsojo.
- Ir tau gero vakaro. - pasakiau ir pamojavusi užėjau į namus
Nutipenau į savo kambarį ir nusirengusi kritau į lovą. Pasiėmusi telefoną pamačiau, jog jau rodė dvylikta nakties. Jau buvau gavusi žinutę nuo Manto apie dešimtą.
M: Labos nakties meile <3
E: Labanaktis <3
Padėjusi telefoną, dar spėjau pagalvoti, kad buvo gera įkvėpti gryno oro prieš miegą ir užmigau.
Kitą dieną nusprendžiau pradėti rašyti naują dainą. Tuo pačiu pagalvojau ką dabar veikia Mantas. Mano dainos tapo kitokios, mano manymų jos pasidarė linksmos. Tačiau mano kūryba man visuomet patiko. Štai ir pasileidau į savo muzikos pasaulį.
Mintyse vis mąsčiau, kaip visi reaguos į mano dainas, bet tikiuosi jiems patiks. Ateinant vakarui man paskambino Mantas ir tai mane nudžiugino. Papasakojau, kad vakar buvau išėjusi pasibūti su keliais bendraklasiais, jam patiko tai girdėti. Dar pasikalbėję mes nusprendėme baigti pokalbį. Iš karto kritau į lovą suspaudusi telefoną rankose. Visuomet jaučiuosi daug laimingesnė pasikalbėjusi su juo.
Vakare pas mane užėjo mano bendraklasiai. Šiandien vėl tarėmes susitikti. Greitai susiruošusi ir pasiėmusi gitarą išėjau. Su merginomis apsikabinome pasisveikindamos. Buvo malonu bendrauti su jomis. Kaip ir galima buvo nuspėti, vėl ėjome į krepšinio aikštelę.
- Taip nekantrauju išgirsti tavo dainas. - pasakė Laura ir visi su ją sutiko.
- Tikiuosi jos jums patiks. - atsakiau droviai.
- Neabejoju, jos bus tikrai geros. - drąsino Laura.
Netrukus jau buvome priėję prie krepšinio aikštelės. Aš pasidėjau gitarą šalia savęs ant suoliuko ir nusišypsojau į mane pasižiūrėjusioms merginoms.
- Nesijaudink. - ramino mane Gabi ir šyptelėjo, aš jai linktelėjau. Pasižiūrėjusi į aikštelę, šiandien joje buvo daugiau žmonių, keli vaikinai žaidė krepšinį.
- Mes su Aleksu prisijungsime pažaisti. - pasakė Mantas ir jie nuėjo prie kitų vaikinų. Haris liko su mumis, tačiau prie jo netrukus priėjo mergina ir pakštelėjo jam į lūpas.
- Tai jo mergina, Viktorija. - pasakė Gabi.
- Taip ir supratau. - atsakiau ir nusišypsojau. Atrodė gan miela pora. - o tu turi vaikiną?
- Ne, tačiau kai kas man patinka. - paraudo tai sakydama.
- Ar pažįstu jį? Bent jau iš matymo? - paklausiau. - tačiau neprivalai atsakyti.
- Viskas gerai, tai ne paslaptis. Tai Mantas. - pasakė prikandusi lūpą.
- Ar jis žino? - smalsiai paklausiau. Haris su Viktorija buvo užsiėme vienas kitu, tad nieko negirdėjo apie mūsų pokalbį.
- Išprotėjai? Ne. - pasakė rimtu veidu žiūrėdama į jį.
- Kodėl jam to nepasakai?
- Na, nežinau ar jis atsakys man tuo pačių. Mes draugai nuo pradinių klasių. - pasirėme delnų veidą.
- Manau vertėtų pabandyti, juk baigsime mokyklą, galbūt tai vienintelis šansas sužinoti. - pasakiau ir nusišypsojau jai. Nežinau nuo kada tapau santykių patarėja, tačiau galbūt mane paveikė Mantas.
- Galbūt esi teisi, bet aš dar nepasiruošusi tam. - šyptelėjo.
- Na, o tu Laura, turi vaikiną? - susidomėjusiai paklausiau.
- Tikrai taip, tačiau jis daug vyresnis už mane. - nusišypsojo.
- O tu Erika, ar turi ką nors? - paklausė Gabi.
- Na, aš... - nespėjau pasakyti, nes netrukus prie mūsų priėjo vaikinai.
- Ar nenuobodžiavote? - linksmai paklausė Mantas.
- Tikrai ne. - pasakė nusišypsodama Gabi.
- Puiku. Galbūt eikime pasivaikščioti, o vėliau kai bus mažiau žmonių, grįšime? - pasiūlė Mantas.
- Aš manau pasiliksiu. - pasakė Haris ir niekas neprieštaravo.
- Eime. - pasakė Gabi.
Mes atsistojome, aš užsidėjau gitarą sau ant nugaros. Iš tiesų tai ji nebuvo sunki, tad ir nešiotis nebuvo sunku. Netrukus prie manęs prisistatė Aleksas.
- Gal galiu panešti? - pasisiūlė ir aš sutikau.
- Ačiū. - šyptelėjau ir jis man tuo pačių.
Taigi šiek tiek pasivaikščioje ir pabuvę parke, grįžome atgal į aikštelę, žmonių jau buvo nelikę, tik keli vaikai. Aleksas grąžino man gitarą. Jaučiau, kad jau tuoj ateis tas laikas, kai turėsiu jiems sugroti.
- Na būsimoji žvaigžde, ar sugrosi mums? - paklausė Mantas.
- Nemanau, kad išgarsėsiu pasakiau. - tada išsitraukiau gitarą.
- Dar pažiūrėsim. - pasakė ir mirktelėjo.
susikaupusi pradėjau groti. Tuomet pasibėrė primiejo žodžiai. Visi taip įdėmiai žiūrėjo į mane ir klausėsi. Padainavau dainą, kuria parašiau dėl Manto, kai tuo metu dar negalėjau pripažinti, kad jausmai jam buvo jau atsiradę. Užbaigiau dainą gražia nata. Man baigus stojo tyla.
- Na? - paklausiau jaudindamasi.
- Tai nuostabu, tavo daina labai graži, o balsas tiesiog kaip angelo. - pirmoji prabilo Gabi.
- Tu ją rašei kažkam? - paklausė Laura susidomėjusi. - atrodo ši daina tau svarbi.
- Taip. - pradėjau šypsotis prisiminusi. Norėčiau, kad Mantas būtų šalia.
- Tai buvo tikrai gražu, turėtum padaryti koncertą mokykloje. - pasakė Aleksas. Nuo prasidėjusių komplimentų užraudau. - turi daugiau?
Aš linktelėjau. Tumet sudainavau jiems dar kelėtą dainų. Jiems labai patiko. Galiausiai man nustojus, jie man paplojo ir vis įtikinėjo, kad turėčiau sugroti mokykloje. Pažadėjau apgalvoti šią mintį. Taip pat pasiūlė susikurti atskira "Instagram" paskyrą ir kelti ten savo kūrybą. Galiausiai nusprendėme po truputi eiti namo. Kaip ir vakar, kiekvienas pajudėjo savo keliu. Vėl likome tik mes su Aleksu.
- Galbūt man panešti tavo gitarą? - vėl pasisiūlė.
- Viskas gerai, man nesunku. - nusišypsojau.
- Na jei taip sakai... - nusišypsojo taip pat. Stojo tyla. - tavo balsas tikrai labai gražus.
- Ačiū. - nusijuokiau išgirdusi dar vieną komplimentą.
- Sužinojau, kad užvakar buvo tavo gimtadienis.
- Na taip. - patvirtinau nesuprasdama. Galbūt jis tik bando palaikyti pokalbį. Tačiau netrukus jis pradėjo kažko ieškoti savo kuprinėje. Aš susidomėjusi žiūrėjau į jį. - kažką pametei?
- Ne, tiesiog... Na... Gal pavėluotai, tačiau pamaniau tau patiks. - jis įteikė man į delną dežutę. Buvau pasimetusi, tikrai to nesitikėjau.
- Nereikėjo. - pasakiau nustebusi ir žiūrėdama į dežutę.
- Nagi, atidaryk - pasakė. Pradėjau atidaryti dangtelį ir viduje pamačiau gulintį raktų pakabutį. Ant jo buvo gitara, natos. Atrodė tikrai gražiai. - patinka?
- Taip, labai, ačiū. - pasižiūrėjau į jį ir nusišypsojau. Jis atrodo džiaugėsi mano reakcija. - tačiau juk neprivalėjai.
- Žinau, tiesiog norėjau nudžiuginti tave. Tai kaip naujos draugystes simbolis. - mes stovėjome ant šaligatvio.
- Nežinau net ką ir dar pasakyti. - šypelėjau.
- Nieko, eime toliau. - pasakė ir mes pajudėjome. Pakabuką įdėjau atgal į dežutę, kad nepamesčiau. - tai ar patinka leisti laiką su mumis?
- Manau taip. - atsakiau.
- Gaila, kad šiais metais baigsime mokyklą, būčiau norėjęs susipažinti anksčiau su tavimi. - pasakė ir šyptelėjo.
- Na taip, net keista šiek tiek. Ir tai būtų kažką pakeitę? - paklausiau.
- Galbūt. - pasakė lyg tai būtų kažkas svarbaus.
- Tikriausiai tu teisus, bet anksčiau neturėjau susidomėjimo žmonėmis. - šyptelėjau. - o kaip tavo manymų būtų kitaip nei dabar?
- Na norėčiau tave labiau pažinti, kokia esi iš tiesų.
- Kodėl?
- Na, tu atrodai labai įdomi mergina, kas nenorėtu tavęs labiau pažinti? - nusišypsojo. Buvo keista girdėti iš jo tokias kalbas. Tikiuosi tai tik paprasti žodžiai.
- Nežinau. - nusijuokiau. Netrukus pajaučiau suvibruojant mano telefoną. Pamačiau Manto numerį ir atrodo mano veidas nušvito. Nusprendžiau jam atrašyti grįžusi namo, jau nedaug kelio liko.
- Erika, galbūt norėtum rytoj pasivažinėti dviračiais? - paklausė. Aš pasižiūrėjau į jį.
- Žinoma, man patinka jūsų kompanija. - nusišypsojau.
- Ne, turiu omenyje mus dviese. - aš surimtėjau.
- Aleksai, nemanau, kad... Klausyk... - nežinau kaip turėčiau atsisakyti. Net nežinojau ar noriu leisti laiką tik su juo. Ėjimas namo kartu tai yra kas kita, mes gyvename toje pačioje gatvėje. Jo veidas truputėli susiraukė.
- Nagi, bus linksma. - bande įtikinti.
- Nemanau, kad mes turėtume leisti laiką tik dviese, kartu. - pasakiau surimtėjusi.
- Kodėl? Aš juk ne esu maniakas koks. - nesuprato jis.
- Tiesiog aš nematau priežasties to daryti, juk puikiai leidžiame laiką visi kartu, tegul taip ir lieka, gerai? - stengiausi neįžeisti jo. Ties šiuo klausimu mes jau buvome prie mano namu.
- Tau reikia priežasties? Puiku. Kviečiu tave į pasimatymą. Juk gali pabandyti? Jei nepatiks, daugiau nieko neprašysiu. - pasakė ir mačiau kaip jis jaudinosi. Aš buvau dar labiu pasimetusi. Tai buvo dar labiau netikėta.
- Tu rimtai? Juk mes tik antrą dieną bendraujame, o tu kvieti mane į pasimatymą? - buvo šokiruota. Jis nustebo nuo mano žodžių.
- Klausyk, aš stengiuosi daryti viską ko trokštu, visuomet bandau, nes kitaip nesužinosiu. Kai pamačiau tave vakar parke, tai aš pasiūliau prieti ir su tavimi susipažinti. Norėjau pažinti tave labiau. Tu man kritai į akį. Anksčiau matydavau tave mokykloje, tačiau niekad neprisileisdavai prie savęs nieko, nenorėjau apsikvailinti prieš visus - pasakė nuoširdžiai žiūrėdamas į mane.
- Tai kodėl dabar pasiryžai?
- Nes supratau, kad arba dabar, arba niekada. - pasakė.
- Supratau. Na, aš jau eisiu namo. - pasakiau ir norėjau kuo greičiau grįžti į vidų.
- O kaip pasimatymas? - paklausė.
- Nieko nebus, atleisk. - pasakiau ir pajudėjau link durų. Net neatsigręžiau į jo pusę. Nenorėjau matyti jo nusivylimo. Kodėl būtent aš? Tikiuosi jis pamirš visą tai.