Įsisupau dar smarkiau į antklodę ir sudrebėjau. Kodėl taip šalta? Pramerkiau akis ir pastebėjau, jog palikau atviras balkono duris.
Atsistojau ir pajutau, kaip apsisuko galva. Šiaip ne taip uždariau balkono duris ir pažvelgiau pro langą. Lauke buvo apsiniaukę, o tolumoje tamsūs debesys dengė pusę dangaus. Saulės nesimatė, o ir medžių viršūnes draskė vėjas.
Apsirengusi ir susišukavusi nusprendžiau išeiti iš kambario, kai išgirdau triukšmą virtuvėje.
-Bro, ką padarei Viv? – girdėjau Zako balsą.
-Nieko, - Kajus atisduso.
-Na, vakar kažkas tikrai įvyko, nes ji nuskubėjo į savo kambarį ir net nepalinkėjo ramios nakties, - į pokalbį prisijungė Arizona.
-O ji tai daro, žmogau, - caktelėjo liežuviu Zakas.
Įėjau į svetainę ir visi nustiro. Ir gerai.
-Palikit Kajų ramybėje, - tariau, norėjau pažvelgti į vaikiną tačiau neprisiverčiau pakelti žvilgsnio į jį. –Mes kalbėjomes, o daugiau ne jūsų reikalas.
-Atsiprašom, - tarė Zakas ir priėjęs pataršė mano plaukus. –Mes tik nerimavom, jog šitas, - jis moselėjo ranka į Kajų, kuris sėdėjo prie baro. –Kažką pridirbo ir tu norėsi važiuot namo.
-Viskas gerai, - tariau ir mačiau, jog draugų neįtikinau. –Tikrai. Man viskas gerai.
-Na, tada šaunu, - galiausiai tarė Arizona. –Šiandien pradėsime darbus ir važiuosime ieškoti, ko reiks kelionei.
X
-Vieną porciją kokosinių ledų ir kavos su pienu išsinešimui, - tariau maloniai pardavėjai, kuri kalbėjo angliškai.
-Gerai, vardas? – ji paklausė ir paėmė ledų indelį bei markerį.
-Viviana, - atsakiau ir ji susiraukė.
-Riviana?
-Ne, - papurčiau galvą. –Viviana, - pakartojau savo vardą tik šiek tiek lėčiau. Galiausiai padavėja palinksėjo ir aš susimokėjusi prisėdau prie stalelio, visai čia pat įėjimo.
Išlanksčiau sąrašą su daiktais, kuriuos šiandien turėsiu supirkti ir atsidusau. Čia buvo daugiau nei trisdešimt daiktų, kai kurių reikėjo po penkis ar net daugiau. Šiandien bus sunki diena. O ypač žinant, jog net neįsivaizduoju kur reiktų rasti tempimo lyną arba viryklę.
-Mahina, - pakėliau akis į besišypsantį Everetą ir nusišypsojau vaikinui. –Ką čia veiki?
-Laukiu ledų ir kavos, - gūžtelėjau. –O tu?
-Užėjau rytinės kavos po pasivaikščiojimo, - atsakė ir mostelėjo pro langą. Šalia suoliuko pastebėjau šunį. Italų mastifą.
-Čia Herili? – išplėčiau akis.
-Hekili, - pataisė vaikinas ir nusijuokė. –Bet taip. Čia jis.
-Koks gražus, - tariau susižavėjusi. Šuo buvo keistas, tačiau tokio tipo man buvo mieliausi. Jie turėjo tą surauktą snukutį ir be proto garsiai šnopavo. Nors jie atrodė agresyvus, jie vieni mieliausių šunų pasaulyje.
-Galiu prisėst? – paklausė Everetas ir parodė į turščią kėdę, priešais mane.
-Žinoma, - linktelėjau ir nusišypsojau. Šviesiaplaukis prisėdo ir pavelgė į mano sąrašą.
-Pranešė apie uraganą? – jis susiraukė.
-Ne, - nusijuokiau. –Draugai užsimanė važiuoti ir apžiūrėti šią salą, tad turiu supirkti kelis daiktus, - paaiškinau.
-Šią? – Everetas pakreipė galvą.
-Aha, - linktelėjau.
-Na, netruksite nė kelių valandų, tai pusės daiktų net neprireiks, - jis tarė.
-Arizona ieško vietų, kurias butinai reiks aplankyti, tad jeigu stosime kas keletą metrų, tikrai užtruksime savaitę, - pavarčiau akis.
-Nebent keliausite taip, - jis nusijuokė. –Siūlyčiau kalnams pasilikti kelias dienas, nenorėsite iš ten išvažiuoti. Labai gražu.
-Viviana, - išgirdau savo vardą. Atsistojau ir atsiėmiau savo ledus bei kavą.
-Everetas, - tarė kita moteriškė. Priėjęs vaikinas padėkojo ir šiek tiek pasišnekučiavo su senyva moterimi havajietiškai.
-Keista, kai nesuprantu nei žodžio, - tariau ir Everetas nusijuokė, kai išėjome pro duris į lauką.
Hekili pamatęs Everetą ėmė loti ir vizginti uodegą.
-Hekili, susipažink su savo fane, - Everetas nusijuokė ir atsisuko į mane.
Nusivaipiau ir paglosčiau šunį. Netrukus jis jau bučiavo man veidą.
Nusijuokiau ir atsistojau.
-Everetai, - kreipiausi ir vaikinas sutelkė dėmesį į mane. –Gal žinai, kur galėčiau rasti viryklę? Elektrinę? – paklausiau ir šviesiaplaukis ėmė kvatoti.
-Žinai, tikėjausi, kad bus kažkas daugiau, bet tas buvo geras, - jis palinksėjo vis dar kikendamas. Nusijuokiau. –Taip žinau, kur galėtum rasti tai, ko tau reikia.
X
Visą dieną paskyriau daiktų ieškojimui ir man sekėsi pakankamai gerai, tačiau laukiau nesulaukiau, kol galėsiu grįšti namo ir pamiegoti. Jaučiausi pavargusi, o kur dar galvos skausmas, kuris plėšė mano smegenis perpus.
-Velnias! - sušukau, kai pravažiavau gatvę į kurią turėjau pasukti. Pasitaikius progai apsisukau ir netrukus įsukau į Evereto nurodytą gatvę. –Penkiasdešimt septintas, - kartojau ir dariausi namo su tokiu numeriu.
Netrukus privažiavau namą ir sustojusi, leidžiamoje vietoje, išlipau iš automobilio. Tai buvo gyvenamasis namas, o jo pirmame aukšte įrengta elektronikos parduotuvė.
Pažvelgiau į laikrodį, ant kairiojo riešo, ir susiraukiau. Abejojau ar parduotuvė dar dirbs aštuntą valandą vakaro.
Priėjau prie durų ir atsidusau. Buvau teisi, parduotuvė užsidarė prieš kelias minutes.
-Tu Viviana? – pašokau nuo balso už savęs ir apsisukau. Mane pasitiko šiltas vyro žvilgsnis. Jis rankose laikė didelę dėžę, kurią padėjo ant žemės, kad galėtų išsitraukti raktus.
-Taip, - linktelėjau.
-Everetas skambino ir sakė, jog tau reikia elektrinės viryklės, ar taip?
-Taip, - atsakiau. Vyras šyptelėjo ir priėjęs, atrakino duris. Įėjo, paroydamas, kad sekčiau iš paskos.
Jis buvo gal dvidešimt metų vyresnis už mane, tačiau neatrodė labai senas. Iš tiesų, atrodė visai jaunai.
-Nemaniau, jog atvažiuosi taip vėlai,- sukikeno vyriškis ir dingo sandeliuke, už prekystalio.
-Aš taip pat, - atsidusau.
-Taigi, kur išsiruošėte važiuoti? Su draugais? Viena? Su Everetu? – grįžo iš sandeliuko su dėžę rankose ir padėjęs ją ant prekystalio, pakilnojo antakius ir aš nusijuokiau.
-Su draugais nusprendėme apžiūrėti salą ir praleisti laiką, kur nors tik ne namuose, - paaiškinau ir vyras linktelėjo.
-Ši sala ne tokia graži kaip Hilo, bet pakankamai apdovanojanti nuostabiu kraštovaizdžiu, - pasakė ir išpakavęs patikrino ar viskas yra dėžėje kaip priklauso.
-Kadangi esi Evereto draugė, padarysiu nuolaidą, - jis nusijuokė ir įjungęs kasą pradėjo spaudyti mygtukus.
-Nereikia, - papurčiau galvą. –Iš tiesų nebūtina.
-Panele, nesikuklink. Aš labai myliu Everetą, todėl jo draugai yra mano draugai, - vyras tarė rimtai.
-Na, gerai, - nusileidau ir iš kišenės išsitraukiau piniginę.
-Šešiasdešimt penki, septyniasdešimt, - tarė ir aš padaviau vyrui pinigus.
Atsidėkojau vyrui ir išėjau iš parduotuvės. Įdėjusi dėžę į bagažinę, saugiai su kitais daiktais, išsitraukiau telefoną.
„Tavo pažįstamas - labai malonus žmogus. Ačiū, jog padėjai. Kaip galiu atsilyginti?“ – parašiau Everetui ir įsėdusi į automobilį, nurūkau keliu, kuriuo atvažiavau.
xxxx
prašau nuomonių🙏🏼
vote&comment👐🏼
puff_0✨