Evos P.O.V.
Jau visa savaitė.... savaitė po to, kai pamačiau žmogų, kuris manęs siekė kelis mėnesius ir net prisipažino man meilėje. Žmogus, parašęs laišką, kuriame sako, kaip laukia mano su Marku galutinio išsiskirimo, kad mes galėtume pagaliau būt kartu.... Aš negalvojau, kad jis taip manimi nepasitiki, ir vos kažką pamatęs puls su kita į lovą. Tądien pareiškiau jam, kad nenoriu jo matyt savo namuose, na, tiksliau mano brolio, bet nesvarbu. Regis jis daro tai, ką sakiau, nes jo čia taip ir nebuvo. Vaikinai su merginomis čia būna dažnai, bet be jo... dabar tapau uždaresnė ir... liūdnesnė?
Nežinau .... buvau minėjus, kad man betrūksta vieno įvikio, kad mane priverstų tiesiog sprogti, bet po to aš tiesiog nelabai norėjau iš vis apie tai kalbėti. Vaikinai žino, kas nutiko su Marku, žino ir jis..
Suknisti žurnalistai, tik ir griauna kitų žmonių gyvenimus.
Jau vėlus vakaras, o aš vis dar sėdžiu balkone įsitaisiusi krėsle, apsidengusi pledu ir kaip visą pastarąjį laiką galvoju...
Niall man sakė, kad Harry pergyvena dėl to, kas nutiko, bet čia jau ne mano problemos. Mūsų juk niekas nesieja, taip?
Gražiausia, dar pradėjau su savimi kalbėtis..
Pirštais paliečiau pakabutį, esanti ant kaklo. Kad ir kokia užsispyrus ir pikta būčiau, Harry dovanotas pakabukas vis dar ant mano kaklo. Kodėl gyvenimas kartais toks užknisantis? Kodėl aš tiesiog negaliu būti laiminga? Kodėl tėtis pamilo kitą moterį? Kodėl Markas pasirinko būtent Lizz? Kodėl Harry, pamatęs sušiktą paparacių antraštę, iškart prisigėrė ir permiegojo su kita?
Išgirdau, kaip kažkas įėjo į mano kambarį, bet neatsisukau. Tikriausia Denise arba brolis.
- Ev, kiek laiko šįkart čia prasėdėjai? – pasigirdo brolio klausimas
- Nežinau.
- Nagi, eime į vidų, nes čia jau darosi šaltoka, – tarė brolis ir ištiesė man ranką, kad atsistočiau. Taip ir padariau. Kai atsistojau jis apkabinęs mane per pečius pradėjo vestis į kambarį.
- Ateik čia, - tarė parodydamas šalia.
- Mhm – numykiau ir atsisėdau prie jo, o jis mane apkabino.
- Nagi, Evute, nebebūk tokia užsidariusi. Mes visi t.y. aš, Denise, Niall su Lile ir kitais vaikinais bei merginom pasiilgom tavo išdaigų, juoko ir visų tų nesamonių, kurias tu darai.
Aš giliai atsidusau ir būdama brolio glėbį stebėjau vieną tašką ir nežinojau, ką jam atsakyt.
- Žinai ką vieną kartą pasakė Napoleonas Bonapartas? – paklausė, o aš suprunkščiau iš juoko, – nagi tai nejuokinga, aš tik mėgstu paskaityt kartais, – taręs pats nusijuokė.
- Tai ką pasakė tas tavo Nepaleonas? – paklausiau dabar jau aš.
- Jis vieną kartą pasakė, kad „Stiprus žmogus yra tas, kuris gali valdyti savo mintis ir jausmus". Todėl prašau sesut, pamiršk viską, kas buvo, ir sugrąžink mums tą nepakenčiama ir vienintelę mano sesutę.
Tarė, o aš trenkiau jam į šoną .
- Nedrįsk manęs įžeidinėt, Liuciferi.
- Ei, tu pati nedrįsk pravardžiuotis, mamuto papo karpa.
Jam tai pasakius nebe susivaldėm ir abu pradėjom juoktis ir prie to paties aš jį nuspyriau nuo savo lovos.
Mes vaikystėje vienas kitą mėgom pravardžiuoti, šias pravardęs jau buvom užmiršę. Pagaliau nors vienas linksmas vakaras.
- Tai nesąžininga.... aš dabar užsigavau savo gražųjį užpakaliuką.... – pradėjo zyst kaip merga ir glostyt savo užpakalį.
- Eik pas Denise, ji tau jį pamasažuos, – pasakiau ir pakilnojau antakius.
- Ji šiandien nakvos namie, todėl jos nėra. Taigi vadinas nėra kam tai padaryt , na nebent tu nori? Ką, Evučiuk? – pasakė eidamas link manęs, o aš greit išbėgau iš kambario.
- Pasvajok, Liuciferi! – surėkiau per visus namus ir išgirdau jį bėgant man iš paskos.
Taip visą vakarą beveik iki vidurnakčio durniavom, kol neužmigom svetainėj: aš ant sofos, o tas mano broliukas durnelis ant žemės. Cha cha, pažvengsiu kai jis ryt inkš iš skausmo kai jam nugarą skaudės.
Nauja dalis, nepagailėkit paspausti tos gražios žvaigždutės. Žinoma laukiu ir nuomonių ;))