Kaip visad krėslo priekaištai ir šūksniai,
Paskendusio šešėlio juoduly,
Nemokančią daiktų kalbos tave ramina,
Nors svaidomi juk link tavęs šie prakeiksmai pikti.
Ir užliūliuota užgauliausių žodžių,
Tu taip, kaip kad kasvakar užmiegi.
Suiręs iš vidaus krėslas ant tavęs klykia,
Ir vos trumpam, gal tik sekundei, pasamone imi ir viską supranti.
Ir pagailėjus jo,
Jau niekad negrįžti.
ŞİMDİ OKUDUĞUN
Istorija apie tai, kaip tu numiršti
Kısa HikayeIr nebelieka oro plaučiuose, Tik tumulai senų melų. Pulsuoja suvežėjusios ląstelės, Krauju sušvinkusiu prieš tūkstančius dienų. Turbūt anksčiau net, nei mini save užgimus. Sergi liga kartėlio ir puvimo. Lyg kvepalų brangiausių aromatas, Seki...
