Šviesos Princesė

Prologas

Veronika bėga kuo tolyn tankiu mišku nuo jų, o svarbiausia - nuo jo. Ta šviesi, didinga pilis lieka jai už nugaros. Ji neleis nužudyti to mažo kūdikėlio ant rankų.

- Kodėl tu nori ją nužudyti? Po galais, kodėl? Ar tai susiję su tavo planu? Su ta prakeikta moterimi? Ji nori mūsų sūnaus labiau nei pirmiau gimusios jo dvynės sesers. Gėda... gėda, mano vyre.

Veronika žinojo kur nešti savo dukrytę.
- Hapi porten!
Priešais moterį atsidarė portalas, jungiantis jos pasaulį su žmonių. Ten jos vaikelis bus saugus, ten jis galės gyventi be rūpesčių, be vargo ir skausmo.

Veronika atsidūrė pilkai juodu akmeniu, kurį žmonės vadina asfaltu, grįstoje gatvėje su stora, brūkšniuota balta juosta, skiriančia ją į dvi dalis. Ant tos gatvės stovėjo keistos, didelės, metalinės skardinės, kurias žmonės vadina mašinomis. Gyventojų aplinkui nesimato.

Veronika nuskuba prie didelio pastato su užrašu "VAIKŲ NAMAI". Ji padeda pintą krepšelį su savo dukryte prie durų. Kitas dalykas, kurį ji turi atlikti - užkerėti mergaitę, kad atrodytų kaip žmogus.
- Forme nerezore.

Mergytės gražios smailios ausytės suapvalėjo, virto į tokias, kokias žmonės vadina normaliomis, veido bruožai taip pat sušvelnėjo, sulygėjo, jos gražios sidabrinės akytės virto žydromis, žmogui įprastomis akimis. Vienintelis dalykas, kuris nepasikeitė, yra plaukai - jie ir liko sidabriniai. Bet motina nieko negalėjo padaryti, pakeisti tiek daug bruožų ne jos galioms. Tuomet moteris išsitraukė lapelį su užrašu "Anabelė", ir įdėjo į krepšelį šalia mergytės, kad visi žinotų Veronikos dukrai duotą vardą.
- Jie tavęs čia neras, mano mažyte, - ir pabučiavo mažąją Aną į kaktą, - tu čia būsi saugi ir žinok vieną dalyką, brangioji - mama tave myli, mama visada bus su tavimi.

Ant Anabelės kaktos liko trys vienišos motinos ašaros. Po kelių akimirkų Veronika pabaladojo į pastato duris ir po poros ilgų skausmingų minučių laukimo, išgirdusi žingsnius už durų, verkdama nuskubėjo į portalą. Ji žinojo, kad jos laukia mirties bausmė - gal kartuvės, gal ją nuskandins, o gal numarins badu. Jos vyras, Anabelės ir jos brolio Rafaelio tėvas bei šviesiųjų elfų karalius tikrai sugalvos kažką žiauraus. Jis neatleis jai už jo planų sugadinimą. Ir gerai! Pasaulis bent nepražus, ta prakeikta jo kalė nepasieks savo.

Portalas užsidaro Veronikai už nugaros. Moteris, su menka viltimi ištrūkti iš mirties gniaužtų, pradeda bėgti tolyn nuo pilies, nuo namų, kaip ji juos seniau vadino, bet... bet staiga ji sustoja - skausmas perveria jai pilvą. Strėlė... strėlė! Nejaugi taip viskas ir baigsis? Nejaugi tai pabaiga? Tada skausmas perduria ir moters koją. Veronika suklumpa ant šaltos žemės ir švelnios švelnios žolės, kuri taip priminė jos mažylių prisilietimą. Viskas aplink karalienę nusidažo raudonai.

"Tiesa, kokia aš kvaila, - skausmo liūne susimąsto Veronika. - Reikėjo iškart suprast, kad taip, kaip aš tikėjausi numirti, vyras neleis. Jis bus įsakęs mane kankinti - skaudžiai ir lėtai. Reikėjo pasilikti su Anabele,  reikėjo dingti kartu su ja ten, kur mūsų niekas niekad nerastų, bet jau per vėlu. Bent jau jų planai sugriauti."

- Jūsų Didenybe, kaip gaila, kad toks bus jūsų galas, - Veronika virš savęs išvysta Tajų - jos vyro kariaunos generolą. Šis stebi kenčiančią karalienę kraupiai išsišiepęs. Kadaise jis buvo geras vyrukas, mielas ir malonus, bet pažvelgus dabar, moteris matė tik supuvusią sielą, įstrigusią dailiame kūne. - Gal iškart pasakysite, kur paslėpėte princesę?
- Eik po velnių, - pro sukoštus dantis išrėžė Veronika. - Nesulauksi, padugne!
- Ar padoru taip kalbėti karalienei, a? Jei nesakysit gražiuoju, teks sugalvoti naudingesnių būdų išpešti šią informaciją iš jūsų. - ir vyras, akivaizdžiai duodamas suprasti savo planus, aplaižo savo durklą.

Karalienė matė, kad Tajus trokšta kraujo, nori jo labiau nei kas kitas. Jis nori ją kankinti, skaudinti. Nesulauks!Jis to nesulauks jokiais būdais!

Veronika mirties akivaizdoje prakeikia visus šviesiuosius, o tuo labiau savo vyrą, kuris pasidavė tamsai, savo mintyse ir išsitraukusi durklą, duria tiesiai sau į širdį.