Stikliniai Vilkai

1.vilkas

Pastumta kritau ant grindų. Patėvis priėjo. Smūgis į pilvą, spyris į pilvą. Atsikosėjusi krauju pabandžiau atsistoti. Šiaip ne taip, sverdėdama ir pasiremdama spintele atsitiesiau, bet gavau antausį. Galva pasisuko į šoną nuo kito antausio.

-Dink iš čia!- suriko patėvis ir nustūmė mane laiptų link.

Suinkščiau nuo skausmo. Vėl atsistojusi pradėjau eiti link savo kambario. Išgirdau žingsniu. "Velnias!" Pagreitinau ėjimo tempą. Jau buvau prie durų, kai buvau patempta už plaukų. Prieš akyje atsirado JO veidas.

-Nespėjai.- spjovė man į veidą. Buvau įstumta į kambarį ir užrakinta.- maisto nebus!

Atsistojau."Kodėl man reikia tai kęsti?! Gal tiesiog vietoj viską pabaigti? Nors ne... Aš bailė, be to kambaryje langų nėra, Durys užrakintos... Ryt po pamokų. Pagaliau pabaigsiu savo 'tobulą' gyvenimą".

Taip ramiai su šia mintimi ir gurgiančiu iš alkio pilvu nuėjau miegoti.

Kita diena po mokyklos( pamaniau jums nebus įdomu, kaip ji nieko nedaro tik uždara sėdi kamputyje)

Ėjau link miško. Rankoje laikiau virvę pasikorimui. Su ranka braukiau per medžių kamienus ieškodama tam tinkamo. Sustojau ties senu ąžuolu. Jo viena šaka buvo kaip mat didelė. Manau tą šaką mano bendraamžis panaudotų supynėms, bet aš ją panaudosiu savižudybei.

Manot kalbu nerimtai? Jūs žiauriai klystate. Va kaip tik jau ir kilpa suveržiau. Pasilipusi ant medžio užrišau virvę ir atsistojau. Susiradusi plastmasinę dėžę pasilypėjau. Bet staiga išgirdau urzgimą. Atsisukusi pamačiau pilką, grėsmingai artėjantį vilką.

-Gali žudyti ir taip jau norėjau pati save pribaigti- atsidusau. Vilkas sustojo lyg supratęs ką pasakiau ir pakreipęs galvą įdėmiai žvelgė į mane.- Ne? Tada tęsiu savo darbą.

Prakišau galvą pro kilpą ir įkvėpiau. "Pagaliau baigsiu šitą velniavą". Nusispyrusi dėžę pažiūrėjau į vilką. Tas pradėjo inkšti. Mano kaklas užsiveržęs tvirta virve. Vaizdas pradėjo temti. "Pagaliau ramybė".

Bet aišku kaip visą laiką kažkas sutrukdo. Jaučiau kaip atsilaisvina kaklas. Oras vėl plūstelėjo man į plaučius, bet aš ir toliau likau tamsoje. Tada pajaučiau deginantį skausmą kakle.

-Dabar tu viena iš mūsų.- te išgirdau slopų garsą.- Harry, paimk šią mergiūkštę ir nunešk į stovyklą.

-Kam šį kartą atiduosime į vaikus?-paklausė kitas balsas.

"Kas per velnias čia vyksta?!"

-Šią pasiliksiu aš. Sophia seniai svajoja apie mergaitę, bet žinai pats...

"Pala, pala. Tai AŠ GYVA?!"

Pajaučiau kaip esu pakeliama ir nešama. Po kiek laiko nešimo mane paguldė ir užklojo.

-Tau viską paaiškins.