Mano kojos tiesiog dėgė iš skausmo dėl aukštakulnių, kuriuos turėjau nešioti. Priėjusi prie savo stalo atsisėdau ant patogios, minkštos ir baltos spalvos kėdės. Atlošiau galvą ranka perbraukdama per trumpus raudonus plaukus ir atsitiesdama. Pasilenkusi atsegiau raudonų aukštakulnių dirželius ir nusiėmiau juos pasijusdama daug laisviau ir geriau.
Išgirdusi savo atsakiklį išleidžiant garsą, kuris tiesiog rėžė ausis, atsitiesiau ištiesdama ranką ir paspausdama mygtuką leidžiantį pasigirsti mano asistentės balsui.
- Panele Odrea, pas jus dar vienas klientas. Jis nebuvo užsirašęs, bet kažkas sumokėjo didelę sumą, jog ji įleistų, tad atsiunčiu jį pas jus.- mergina greitai išbėrė žodžius ir man nespėjus paprieštarauti, kas vis tiek nebūtų padėję, baigė žinutę priversdama mane susiraukti dėl to paties čaižaus garso.
Garsiai atsidususi ir vėl pasilenkiau apsiaudama aukštakulnius ir užsegdama dirželius. Vos spėjau atsitiesti mano kabineto durys atsivėrė ir man nė karto nematytas vaikinas įėjo į vidų po savęs nemandagiai užtrenkdamas duris. Jis atrodė toks su kokias susiduriu retai. Nes tokie kaip jis neturi pakankamai pinigų sumokėti psichologui.
- Aš Velvet Odrea būsiu jūsų psichologė-,- pakilau nuo kėdės pradėdama savo įprastą monologą tik šįkart jis buvo nutrauktas.
- Aš nenoriu čia būti.- vaikinas tarė. Jis atrodė prastai. Susivėlę rudi plaukai, nuvargusios akys, kurių spalvos neįžiūrėjau iš kito kabineto galo, suglamžyti drabužiai ir nuo jo sklindantis nemalonus cigarečių kvapas. Maišeliai po akimis bylojo apie bemieges akis, o riešai nepridengti jokiais drabužiais, nes jo odinė striukė buvo atraitota iki alkūnių leido pamatyti durtines žaizdas kas reiškė tik vieną. Narkotikus.
- Visi man tai sako. Ir kadangi mano darbo diena jau pasibaigė nelaikysiu tavęs ir neklausiu kas tau blogai, nes tai akivaizdu. Tavo problemos akivaizdžios.- apėjau savo stalą atsukdama jam nugarą ir pavartydama kelis lapus bei rasdama tai ko man reikėjo. Ištraukusi aplanką ir atvertusi jį ištraukiau vieną mažą kortelę apsisukdama ir pažvelgdama į jį. Priėjusi, tačiau ne per arti, nes jo išvaizda ir žvilgsnis kiek baugino, ištiesiau jam kortelę matydama kaip jis suraukia antakius tuo pačiu suraukdamas ir kaktą.
- Kas tai?- jo gilus balsas pasiekė mano ausis ir iš arti jis skambėjo dar patraukliau.
- Mano vizitinė kortelė. Neturiu laiko ir noro laikyti tavęs versdama išsipasakoti. Tu žinai ką tau reikės padaryti, kai pasijusti lyg stovintis ant bedugnės krašto.
○○○
