✍︎tobulėjame rašydami: ✎ᝰprojektas

pirmoji užduotis

*Wattpad rašytojų/skaitytojų lyga*  iniciatyva rengiamas kūrybinio rašymo projektas.

✎ᝰ1-oji užduotis: pateikti savo sugalvoto veikėjo aprašymą.

(2024.05.03 - 2024.05.10)

꘎♡━━━━━♡꘎

Džojus sustojo prie centrinės Dublino aikštės simboliu tapusios Dublino adatos, kur ir tarėsi susitikti su nepažįstamąja. Vyras susidėjo rankas į skreitą ir atsiduso – mėgino tikinti save, kad nesijaudina, tačiau tik apgaudinėjo pasaulį. Tada sušniurkščiojo, išsitraukė mobilųjį telefoną ir įsijungė priekinę vaizdo kamerą.

Susitikimui, kurio net negalėjo vadinti pasimatymu, kažkodėl Džojus ruošėsi nuo pat pirmo jų pokalbio – taip teisinosi vertindamas savo į uodegėlę surištus rudus plaukus, kruopščiai sutvarkytą, tačiau vešlią šokolado spalvos barzdą ir išsirinktus melsvos spalvos marškinius. Po stora odine striuke jie atrodė keistai, tačiau ta baikerio stiliaus puošmena buvo vienintelis Džojaus prisiminimas apie buvusį gyvenimą. Vyras dar akyliau įsižiūrėjo į savo šviesiai rudas akis, įvertino kumpą nosį ir siauras, suskeldėjusias lūpas, kurios geras porą savaičių saldžialiežuvavo nepažįstamajai moteriai dėl vienos priežasties.

Taip elgdavosi visi savižudžių pagalbos linijos darbuotojai, mėgindami išgelbėti skęstantįjį.

Džojus taip elgėsi, nes troško, kad kažkas nugyventų jo gyvenimą.

Jis įsikišo mobilųjį telefoną į kišenę ir, nužvelgęs skubančius praeivius aplinkui, laidančius gailesčio kupinus žvilgsnius į vyriškį, paskutinį sykį pažvelgė į save žemiau klubų. Vyras dėvėjo įprastus melsvus džinsus ir aulinius juodus batus – šios apdaro dalys turėjo slėpti Džojaus Parkerio pasišlykštėjimą savimi ir pasauliu, kuriame karaliavo tik skausmas ir netektys. Sielvartas dengė Džojaus veidą nuo pat tos dienos prieš penkis metus, kai galūnės sustingo.

Staiga vyras pajuto nepakeliamą norą pakelti kaklą ir įsižiūrėti į tolį, todėl pasikliovė nuojauta. Kai praeivių minioje išvydo ryškių raudonų garbanų, kerinčių žalsvų akių, padoriai apsirėdžiusį moters siluetą, Džojus nuryjo seiles. Jis susidėjo rankas į skreitą, pamėgino nusišypsoti, jausdamas kaip veidą išpuošia nuovargio raukšlės.

Moteris priėjo prie jo per penkis žingsnius. Būdamas taip arti Džojus suvokė, kad įsivaizdavo nepažįstamąją tokią, kokia ji ir buvo – nepalaužiamos valios, nuolat spinduliuojanti ryžtu, kurio pastarosiomis savaitėmis jai taip trūko, moteris. Džojus nusibraukė barzdą, atsikrenkštė ir ištiesė savo delną, kita ranka įsikibdamas į neįgaliųjų vėžimėlio rato stipiną.

– Labas, Melore.

2024.05.08
dedicated to: rasytoju-Lyga
ⓒmelancholija0