Princas

#13

-          Bet aš girdėjau! Manai esu bukaprotė? – nepatenkinta pasakė.

-          Gerai jau, - net nebandė ginčytis. - fumus evanescunt! – pasirodė žibtelėjimas ir dūmų nebeliko nė kvapo, nė ženklo.

Tada juos pamačiau geriau. Mergina buvo rudaplaukė garbanė, įdegusi, putliomis lūpomis, netvarkingai dėvėjo mokyklos uniformą, toji ant jos kūno buvo susiglamžiusi. Vaikino plaukai buvo auksinės spalvos, jie buvo tiesūs ir siekė pečius, daug šviesesnės odos negu mergina, palyginus su ja šisai atrodė blyškus ir visgi to lūpos buvo tokios pat putlios. Tasai tai pat dėvėjo mokyklos uniformą kuri buvo ne ką mažiau reikėjo lygintuvo pagalbos. Jie abu buvo iš vyresni už mane, turbūt mokėsi aukštesnėse klasėse. Jie sėdėjo ant kilimo, o ant jo buvo didelis... Nežinojau kas tai per daiktas, tačiau kaip mačiau buvo skaidrus, žalio stiklo, viršuje metališkas, iš jo kyšojo vamzdelis, per kurį turbūt tiedu traukė dūmus ar ką.

Jie keistai į mane pažiūrėjo, lyg išties būtų manę kad jiems pasivaideno. Tie jų žvilgsniai mane tiesiog degino, nepatogiai pamindžikavau vietoje.

-          Labas rytas, - pasisveikinau. – Um... Gal žinote kur berniukų miegamasis? – maniau, kad toks egzistuoja, nes abejojau kad iš šios mokyklos vaikai grįžta namo, nežinau iš kur tokia mintis kilo, tiesiog pilis buvo tokia milžiniška, tad nebūtų keista kad per mokslo metus jie joje ir gyventų.  

Vaikinas atsikosėjo ir išrietė antakį. Mergina tuo tarpu.. Rosa kaip supratau, tvarkėsi rūbus.

-          Tau amnezija ar kas? Viskas buvo paaiškinta prieš keletą dienų, - mestelėjo.

-          Na jau nebūk tu jam toks šiurkštus, - atsiduso. – Gal jis tiesiog pamiršo...

-          Išvis ko tu ne pamokose? Nori gal taškų netekti ar kaip? – vis nesiliovė Vincentas.

Taigi jis to pikto tipo, o mergina nėra jau tokia bloga. Net neketinu leistis stumdomas, nes jeigu leisiuosi, taps sunku būti nebe stumdomu. Nusprendžiau su jais pakalbėti, nors puikiai supratau, kad jie verčiau norėtų būti palikti vieni.

-          O kodėl jūs ne pamokose? – paklausiau, prieidamas prie jų.

-          Ne tavo reikalas, - pavartė akimis.

-          Vadinasi tau neturėtų rūpėti kodėl aš nesu jose tai pat, - šyptelėjau, atsisėsdamas į netoliese esantį fotelį. Minkštas... Odinis. – Beje kas čia per daiktas? – paklausiau pažvelgdamas į tą daiktą kuris buvo ant kilimo.

-          Tai dabar imsi ir klausinėsi, ne nu...

-          Huka, - atsakė mergina. – Parvežė iš Indijos, jam keli tūkstančiai metų, - pasigyrė. – Ar kada nors buvai Indijoje? – ji visai neprieštaravo, kad esu čia ir dabar bei kalbu su jais.

-          Ne, bet esu skaitęs apie tą šalį, - tikėjausi, kad nepaklaus ko nors apie tai ko nežinau, nes vis dėl to perskaičiau tik keletą knygų... Man nereikėjo išvis atsakyti, dabar tikrai paklaus ko nežinau.

-          Vadinasi tada žinai Mughal Akbar?

Lengviau atsikvėpiau, žinau kas jis.

-          Akbaras Pirmasis? Jis buvo imperatorius, - atsakiau.

-          Kaip gerai, tai kuris tau iš jo drakonų labiausiai patiko?

-          Drakonų? – sutrikau, tose knygose kur skaičiau nieko apie drakonus ir Indija nebuvo parašyta, išvis jie... juk drakonai neegzistuoja. Turbūt Rosa mane bando apgauti ir šitaip tikrina mano žinias.  – Jie juk neegzistavo... Na nebent ne apie tą imperatorių kalbame.